Pokalbiai tarp eilučių: Gintaras Januševičius / 2020

Fortepijonas Jus lydi nuo vaikystės. Kaip prisimenate pirmuosius prisilietimus prie klavišų? Kaip Jums atrodo, kuo „paprasto“ vaiko vaikystė skiriasi nuo grojančio vaiko vaikystės?

Fortepijono paslapčių mokytis pradėjau būdamas ketverių. Nepamenu pirmųjų pamokų turinio, užtat puikiai prisimenu kruopštumą ir dėmesį, kuriuos nuo pirmųjų kūrinėlių man skiepyjo E. Balsio menų gimnazijos mokytoja Valentina Potejenko.

Būsimų profesionalių muzikantų vaikystė atrodo panaši į sportininkų. Labai daug lemia disciplina, gebėjimas susikaupti, kruopščiai dirbti, atlikti mokytojo užduotis. Taip pat labai daug lemia ir aplinka – kiek joje muzikos bei ja degančių žmonių. Man labai pasisekė, kad užaugau muzikinėje aplinkoje, kurioje muzika tapo natūralia mano gyvenimo dalimi. Juk norint tapti profesionaliu atlikėju su muzika – grojant ir klausant – reikia praleisti itin daug laiko.

Visgi, kaip bet kuris vaikas, buvau labai žingeidus ir turėjau nemažai kitų interesų – nuo karate iki geografijos. Turėjau įdomią vaikystę ir niekada neribodavau savęs, domėdamasis kitomis sritimis. Apie tapimą profesionaliu muzikantu pradėjau galvoti tik sulyg šešioliktais gyvenimo metais, po pirmųjų pergalių konkursuose. O didžioji dalis mano hobių – nuo istorijos iki kino filmų, tapo mano muzikinių programų įkvėpimo šaltiniais.

Ar turite kokį ritualą prieš ir po koncerto?

Konkursiniais metais turėdavau marškinius, „su kuriais sekdavosi“. Pagausėjus koncertų, stengdavausi kuo daugiau naujų marškinių paversti „sėkmingais“, kuo geriau sugrodamas jų „debiutinį koncertą“. Vėliau, suvokęs, kad sėkmė slypi ne vien marškiniuose, šią tradiciją apleidau. Nors kai kurie „legendiniai“ pirmųjų konkursų marškiniai vis dar kabo spintoje.

Vėliau koncertinio gyvenimo natūraliu ritualu tapo bendravimas su publika. Ankščiau prieš koncertą užsiverdavau artistinėje, dabar mielai pasitinku klausytojus jau prie salės durų. Tai – puikus atsipalaidavimo ritualas bei įdomių istorijų šaltinis. Nemaža draugų rato dalis į mano gyvenimą atėjo būtent per prieškoncertinius pokalbius.

Galbūt galėtumėte pasidalinti, kokia knyga ar filmas apvertė Jūsų pasaulį aukštyn kojomis ar paprasčiausiai įkvėpė?

Yra begalė tokių. Visgi, su niekuo nesulyginamą efektą paauglystėje man padarė J. Gaarder knyga „Sofijos pasaulis“, o jaunystėje – S. Jonze bei Ch. Kaufman filmas „Būti Džonu Malkovičium“.

Kuo būtumėte, jeigu nebūtumėte pianistas?

Ir šiandien negaliu būti „tik pianistu“: mėgstu dėstyti, organizuoti renginius, rašyti tekstus, keliauti, kurti. Daugiau laiko, nei prie fortepijono, praleidžiu domėdamasis istorija, politika. Būtent todėl afišose ar internete retai surasite reklaminę mano nuotrauką prie fortepijono – norėčiau būti visų pirma matomas ne kaip pianistas, o kaip visapusiškai išsilavinęs žmogus, pasirinkęs fortepijoną kaip savo idėjų išraiškos kalbą.

VITAMINAS C: Gintaras Januševičius (fortepijonas, Lietuva)

Jums gali būti įdomu:

KONCERTŲ KALENDORIUS
EL. PARDUOTUVĖ
PALIESIAUS KLINIKA