Dmitrij Golovanov yra vienas ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos džiazo pianistų, 12-os džiazo albumų autorius, bendraautoris, prodiuseris ar aranžuotojas. Scenos patirtį D. Golovanov kaupė su geriausiais Lietuvos džiazo atlikėjais bei tokiais meistrais kaip Richie Beirach, Seamus Blake, Byron Wallen, Eska ir daugybe kitų. Kaip įvairių grupių narys, atlikėjas koncertavo daugelyje Europos šalių bei už jos ribų, dalyvavo daug festivalių. Šiemet D. Golovanovui buvo įteiktas garbingas Birštono festivalio Grand-Prix už nuopelnus Lietuvos džiazui, jis buvo išrinktas ir naujuoju Lietuvos Džiazo Federacijos prezidentu. Jis išsiskiria savo intelektualiu ir aistringu stiliumi bei stulbinančiu laiko ir erdvės pojūčiu, o savo gyvuose pasirodymuose naudoja visą savo kūrybiškumą ir net daugiau tam, kad kalbėtų su klausytojais muzikos garsais.
Rugsėjo 24 d. D. Golovanov pristatys savo antrą solinį albumą „Heritage“ Paliesiaus dvare. Koncerto metu jis pademonstruos ne tik meistrišką instrumento valdymą, bet ir naudos akustinio garso semplavimo ir perdirbimo realiu laiku techniką, taip sukurdamas užburiantį, beveik magišką ir savitą muzikos pasaulį.
Kada ir kur jaučiate didžiausią įkvėpimą kūrybai?
Man didžiausias įkvėpimo šaltinis jau esant scenoje yra bendravimas. Todėl aš labai mėgstu nedidelius kamerinius ansamblius, ypač duetus ar trio. Dėl to semplavimas ir kompiuterinių technologijų pasitelkimas kūrybai ir atlikimui man yra taip pat tarsi dialogas su savimi pačiu (nes sempluoju tai, ką groju), ir su kompiuterinėmis technologijomis, su „dirbtiniu intelektu“, nes jis iškraipo, perdirba mano ką tik sugrotą medžiagą, o nauja muzikinė medžiaga mane įkvepia tolimesniam bendravimui.
Su fortepijonu susipažinote ankstyvoje vaikystėje. O kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su garso semplavimu ir perdirbimu realiu laiku, ar iškart pajutote ryšį su šia technika?
Pažintis su semplavimu prasidėjo nuo pažinties su Janu Maksimovičiumi, kuris supažindino mane su „Ableton“ muzikine programa, tiksliau, platforma. Iš pradžių, grojant jo kvartete, man teko naudoti „negyvus“ arba sintezuotus garsus. Vėliau viename iš koncertų aš savo iniciatyva sukarpiau ir kitaip sudėliojau vieno interviu garso įrašą ir naudojau jo fragmentus, kurie buvo visaip keičiami, iškraipomi ir tampomi laike. Rezultatas man labai patiko ir pagalvojau: kodėl gi nepabandžius to paties padaryti su fortepijono garsu. O kadangi sempluoti ir atlikti vienu metu nėra labai lengvas procesas, iš pradžių naudojau klavišinio instrumento semplavimą. Tuo metu (nors taip pat ir dabar) Lietuvoje nebuvo daug koncertinių vietų, turinčių akustinį fortepijoną, o klavišinis instrumentas toli gražu neatstoja gyvo instrumento nei atlikėjui, nei klausytojui. Tad elektroninio klavišinio instrumento semplavimas praturtindavo garsyną ir buvo gerokai įdomesnis. Vėliau, kai išgryninau, kaip noriu naudoti semplavimo techniką ir kokį rezultatą noriu ir galiu gauti, drįsau pereiti prie tikro akustinio instrumento.
Ar kada nors svarstėte apie kitą profesiją? Kuo būtumėte, jei ne muzikantu?
Mane domina daugybė dalykų ir, turbūt, jei nebūčiau muzikantu, lengvai sugalvočiau, ką noriu veikti. Pavyzdžiui, bendraudamas su savo vaikais ir mokydamas jų skirtingų dalykų, aš ir pats labai įsitraukiu į naujų žinių srautą, noriu sužinoti daugiau. Statydamas namuką medyje noriu projektuoti ir statyti, pasakodamas apie kosmosą ar fiziką, noriu domėtis fizika ir kosmosu. Na, o pirma profesija, kuri šauna į galvą kaip alternatyva muzikai, yra dizainerio.
Ko labiausiai pasiilgstate iš vaikystės?
Nieko nepasiilgstu. Nes, kaip ir koncertų, taip ir vaikystės nepamenu. Augindamas vaikus dažnai jų veiksmuose, žodžiuose ar situacijose pastebiu kažką, kas staiga sukelia prisiminimus, kurių anksčiau lyg neturėjau. Tuomet tik pasimėgauju jais, bet džiazo muzika ir improvizacija pripratino mane gyventi ateitimi, o ne praeitimi, žiūrėti į priekį ir daryti kažką dabar, kad vėliau būtų gerai. Tad į prisiminimus pasineriu gana retai, žymiai dažniau į fantazijas.
09.24 | Dmitrij Golovanov – albumo „Heritage“ pristatymas