Ugningasis fortepijono virtuozas Alexander Paley savo talentu ir charizma nepalieka abejingų. Publika jam ploja atsistojusi, o kritikai negaili pagyrų. Jau 1991 m. po pianisto debiuto su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru dienraštis „The Washington Post“ A. Paley pasirodymą pavadino „tiesiog nepriekaištingu“, tad ilgainiui atlikėjas ėmė koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais. „Akinantis techninis meistriškumas“, „įtikinantis atlikimas“, „asmeninės interpretacijos“ ir „neįtikėtinai platus repertuaras“ – šitokiais žodžiais garsiuosiuose leidiniuose apibūdinamas A. Paley atlikimas.
Gausybe pasaulinio lygio apdovanojimų įvertintas pianistas savo pasirodymus yra surengęs ir visada laukiamas prestižiškiausiose koncertų salėse ir festivaliuose. Tarp Niujorko, Paryžiaus ir Vilniaus gyvenantis pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje.
Sausio 14 d. A. Paley’us grįžta į Paliesiaus dvarą solo rečitaliui. Belaukdami koncerto, pašnekinome atlikėją.
Plačiau: 01.14 | Alexander Paley rečitalis (fortepijonas, Prancūzija / JAV)
Kokia buvo Jūsų vaikystė? Ar buvo daug muzikos?
Na, mano šeimoje daugiau nėra muzikantų. O aš užsinorėjau groti fortepijonu gal trijų, keturių metų. Tik fortepijonu, jokiu kitu instrumento. Todėl maldavau tėvus man fortepijoną nupirkti. O žinoma, tada fortepijonai buvo labai brangūs. Mano šeima nebuvo skurdi, bet nebuvo ir labai turtinga. Todėl buvau labai, labai laimingas, kai pagaliau man fortepijoną nupirko. Ir tada, pamenu, tėvas man pasakė: „Klausyk, labai fortepijono norėjai, fortepijoną gavai. Tik prisimink, kad fortepijonas nėra žaislas. Jei mokytojas matys, kad nesi pakankamai gabus arba kad nepakankamai dirbi, fortepijono nebeturėsi“. Toks buvo mūsų susitarimas.
Iš tikrųjų, man labai sekėsi. Mylėjau, ką darau, mylėjau muziką, turėjau fantastišką mokytoją. Kišiniovas, kuriame gimiau, buvo nuostabus miestas. Daugybė nepaprastų muzikantų atvykdavo čia groti, mačiau juos vaikystėje. Apskritai mano vaikystė buvo labai laiminga.
Kas Jus įkvepia?
Mane daug kas įkvepia. Pirmiausia tai menas, visoks menas. Skaitau kiekvieną dieną, taip mane išmokė. Kai buvau mažas, manimi rūpinosi močiutė, ji buvo tiesiog nuostabus žmogus – ir viešosios bibliotekos Moldavijoje įkūrėja. Taigi skaitymas man buvo būtinas tarsi valgymas. Bet taip pat žaviuosi piešimu, tapymu. O mano motina ir tėvas veždavosi mane į Maskvą arba Sankt Peterburgą per kiekvienas atostogas. Kiekvieną vakarą būdavome teatre, koncertuose, o tada grįždavau ir pasakodavau močiutei, kurioj Ermitažo salėj yra Rembrantas, kurioj Leonardas da Vinčis.
Niekas ir nepasikeitė. Vis dar labai myliu meną ir nekenčiu popso kiekviena savo kūno molekule. Tai mane ir įkvepia.
Ar kada nors svarstėte kitą profesiją?
Ne, visiškai ne. Dabar yra kitaip, matau labai talentingus jaunus žmones, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Jie gali būti puikūs muzikantai, bet jie turi suprasti – muzikavimas neatneš didelių pinigų, bus daug sunkumų. Ir jie dažnai mąsto apie kažką, kas gyvenimą palengvintų, kad reiktų mažiau dirbti, mažiau nervintis, bet kad būtų galima daugiau uždirbti. Tikrai neketinu tokių žmonių teisti, bet man tai būtų tiesiog neįmanoma.
Mano močiutė sakydavo, kad muzikanto gyvenimas – kaip kepalas duonos. Krauju ir ašaromis aplaistytas kepalas duonos. Ir turiu pripažinti, kad tai visiškai tiesa. Bet niekada negalėčiau iškeisti šio kruvino, ašaroto duonos kepalo į bet kokį kitą.
Kaip repetuojate, ruošiatės pasirodymams?
Tiesiog repetuoju kiekvieną dieną. Mano darbo metodas labai paprastas – kol neišgaunu tikrojo kūrinio skambesio, kuris mane tenkintų, nesiimu kito kūrinio.
Artėja Kalėdos, Naujieji metai. Galbūt šventiniu laikotarpiu klausote tam tikros ypatingos muzikos, o gal kaip nors ypatingai sutinkate šventes?
Visų pirma, nepaisant religijos, myliu Kalėdas ir manau, kad Kalėdos yra toks laikas, kai žmonės tampa vienas kitam geresni, žmogiškesni.
O Nauji metai man jau vaikystėje buvo labai svarbi šventė. Šiais metais Naujiems metams kviečiu savo mokinius, draugus, kiekvienas atvyks su savo instrumentais ir mes iki vidurnakčio kažką grosim. Aišku, taip pat bus maisto ir gėrimų.
Sakoma, kad metus praleisi taip, kaip sutiksi. Tad norėčiau juos sutikti su muzika. Turiu nuostabius draugus ir kolegas, mes visi labai laimingi galėdami kartu pabūti ir pagroti. Žinoma, mes negrosime pačios giliausios, rimčiausios muzikos, bet ir ne popsą (juokiasi).
Galbūt norėtumėte savo gerbėjams, būsimai publikai perduoti kokią nors žinutę?
Taip, džiaugiuosi, kad paklausėte. Esu visiškai įsitikinęs, kad kai muzikantas užlipa į sceną, jis turi pasakyti kažką, kas jam labai, labai svarbu. Ir turi padaryti tai svarbiu dalyku visiems, esantiems salėje. Nes į sceną lipi ne dėl to, kad parodytum savo sugebėjimus – tai labai didelis skirtumas tarp mūsų, klasikinių atlikėjų, ir popmuzikos atlikėjų. Ateini su labai svarbia žinia, sugroji puikią muziką, skirtingas epochas, turi perteikti visą epochą – ir dar atneši savo paties požiūrį į kūrinį. Ir turi tai perduoti klausytojams. Tai svarbi misija.