Muzikusajunga.lt: Andrius Žlabys naujojo fortepijono inauguracijos metu erdvę pripildė sodriais garsų obertonais

Šaltinis: Muzikusajunga.lt

Gruodžio 2-oji diena Paliesiaus dvarui – neeilinė. Koncertų salėje Pasaga pirmą kartą suskambo naujasis fortepijonas Steinway & Sons. Prie sekmadienio popietę girdėto instrumento skambesio ypatingai daug prisidėjo fortepijonų meistras Darius Narmontas ir pianistas Andrius Žlabys. Taip jau nutiko, kad tą dieną teko patirti daug pirmų kartų: pirmą kartą gyvai išgirsti A. Žlabį, pirmąkart apsilankyti Paliesiaus dvare, pasimėgauti dvaro salės išskirtine akustika ir joje suskambusiu koncertiniu fortepijonu. Visais šiais aspektais teko patirti ryškių įspūdžių, pradėti norisi nuo koncertinės dalies.

Antrąją žiemos dieną, apsnigtu užmiesčio keliu nedvejodama vykau į A. Žlabio rečitalį. Visose anonsų ir recenzijų antraštėse aptikti raktažodžiai: visų mylimas, retas svečias Lietuvoje, savomis interpretacijomis žavintis – jau seniai žadino smalsumą išgirsti šį atlikėją gyvai. Pasisekė, jog inauguracijos proga atlikėjas ne tik skambino fortepijonu, bet ir sužibėjo vedėjo amplua. Neįmenamą mįslę iškeliantis atlikėjų gebėjimas ne tik išjausti ir perteikti didelės apimties kompozicijas, bet ir staiga „persijungti“ bei ramiai vesti koncertą, ir tąkart kėlė didelę pagarbą. Pristatinėdamas Albano Bergo Sonatą Op. 1, A. Žlabys sužavėjo kompozitorių ir jo kuriamos tonalios/atonalios muzikos palyginimu su Saulės sistema. A. Bergą atlikėjas priskyrė labiausiai nutolusiam, planeta nebelaikomam Plutonui ir taip paruošė mišrią to vakaro publiką atonaliąjai Sonatai. Taipogi, tokiu būdu užmegztas asmeniškas ryšys su atlikėju padėjo išgirsti skambinamą muziką iš pianistui artimos perspektyvos.

Tą vakarą turbūt labiausiai sužavėjo pačioje pradžioje skambinti Johanno Sebastiano Bacho Preliudas ir fuga f-moll GTK I. Šiuolaikinė žymiojo baroko epochos klavyrinės muzikos atstovo kūrinių interpretacija iki šiol man buvo labai aktuali. Ar galima J. S. Bacho muziką romantizuoti; gal reikėtų atkreipti dėmesį į religinį aspektą jo muzikoje ir gerai išanalizavus retorines figūras groti santūriau; o galbūt daugiausia remiantis matematinės formulėmis, proporcijomis ši muzika būtų atlikta autentiškiausiai? Šie klausimai visuomet mane neramino. Pagaliau išgirdau interpretaciją, kuri, mano manymu visais šiais aspektais tapo aukso viduriuku.

Intensyvumas – štai kas apjungė kompoziciją visumoje ir kartu įprasmino kiekvieną skambėjusią gaidą. Kruopštus prisilietimas prie klaviatūros ir itin didelis dėmesys, sutelktas į atskiras natas bei žavingų sąskambių figūras įtikino, jog būtent taip ir galėjo skambėti to meto muzika. Atlikėjui būdingas susikūprinimas prie klaviatūros stiprino įtaigą ir paskatino atidžiai klausyti kiekvieno balso atskirai bei kartu, suderindamas proporcijų kupiną muzikos šedevrą taip, jog nė trumpam dėmesys nebuvo nukrypęs kitur. Beliko tik mėgautis šiais potyriais.

Po šio kūrinio atlikta žymioji Claude Debussy siuita Berqamasque taipogi interpretuota kitoniškai. Ypatingai bėglūs pirštai ir paskutinieji dalių akordai, paimami delikačiu piano, išties pamalonino ausį. Nepavadinčiau šio atlikimo plunksniniu: atlikėjas tikrai neglostė klaviatūros kaip būdinga atliekant impresionistinius kūrinius ir išlaikė intensyvų garso išgavimą. Na, o labiausiai nustebino atlikėjo pasirinkimas auginti dinamiką iki kulminacijos taško (nesvarbu ar kūrinyje, ar frazėje), tačiau taip ir nepasiekti jo, staiga įterpiant subito piano motyvus. Taigi, žinomo kūrinio dinamika buvo nenuspėjama.

 

Naujojo Steinway & Sons garsai tirpo erdvėje

Fortepijono tembrinės spalvos, mano manymu, geriausiai atsiskleidė atliekant Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 23 Op. 57 – Appassionatą. Platus dinaminis ir registrinis diapazonas leido fortepijonui vietomis sugriaudėti, o taip pat ir pripildyti salę sodriais akordais. Įsiminė antroji sonatos dalis ir jos savotiškas sakralumas, griuvėsiuose sukurdamas ypatingą aurą. Jos metu išties ne kartą nevalingai pakėliau galvą ir dairiausi tyrinėdama mane supančius istorinius pėdsakus. Kiek paradoksaliai prisiminiau ir naujojo instrumento istoriją, kuri ypatinga tiek pat kiek ir Pasagos salė, apie kurią dar užsiminsiu.

Idėja į šią salę atvežti koncertinį fortepijoną, dar praeitų metų pavasarį gimė Paliesiaus dvare dirbusio Juliaus Ptašeko ir A. Žlabio pokalbio metu. Pamažu dairantis tinkamo instrumento bėgo metai ir štai 2018-ųjų metų vasarą, išgirdęs viename džiazo įraše skambantį instrumentą, žymus pianistas juo susidomėjo. Instrumento istorija labai įdomi – tai buvo pirmasis instrumentas Kopenhagos didžiojoje simfonijos salėje, vėliau instrumentas nukeliavo į įrašų studiją. Nuvykus į minėtąją studiją, esančią Arvikos mieste, Švedijoje, pasirodė, jog instrumentas buvo truputį apleistas: ilgai nereguliuotas, negrotas. Nepaisant šių faktorių, A. Žlabys įžvelgė tembrinį potencialą.

„Instrumente yra labai daug svarbių faktorių, bet stygos ir deka yra svarbiausi“, pasakojo pianistas. „Aš tik visai neseniai įsisavinau tai, jog girdimą garsą sukelia ne tik stygos, bet ir dekos vibravimas. Taigi, pastaroji suteikia fortepijonui išskirtinį tembrą. Steinway turi papildomų obertonų, kurie suteikia instrumentui šilumą, kai tuo tarpu Yamaha pirmenybę skiria kur kas grynesniam garsui,“ publikai pasakojo vakaro vedėjas. „Steinway galutinai užpatentavo fortepijono arfą metaliniu rėmu, nes iki tol jos buvo tvirtinamos mediniu.“

Kaip ir buvo galima numanyti, instrumento rinkimas yra išties sudėtinga ir atsakinga veikla, tačiau gebėjimas įžvelgti išskirtinį tembrą ypatingai jaudino atlikėją. Dar nuodugniau apžiūrėjus instrumentą paaiškėjo, kad jam reikia tik nedidelės reguliacijos, restauracijos. Kaip pats pianistas teigė, keletą savaičių būtent tai kruopščiai daręs Darius Narmontas buvo lygiavertis sekmadienio popietę vykusio rečitalio partneris. „Įdomus, kiek atsitiktinis faktas, jog meistrui išėmus instrumento plaktuką, ant jo buvusi pagaminimo data – 1994 metų birželio 25-oji diena – sutapo su mano pirmojo išvykimo į Ameriką data“ – juokais, kad tai nenulėmė instrumento pasirinkimo, tikino A. Žlabys.

Koncertinio Paliesiaus dvaro fortepijono istorija bei istorijos pritvinkusios Pasagos salės sienos, pačios salės akustika – tai naujai atrastas derinys, kurį išgirsti privalu ne vieną kartą. Jau grįžusi iš koncerto prisiminiau, kaip į rečitalį pakvietusi kompozitorė Ieva Baranauskaitė džiaugėsi, jog atradę šią vietą žmonės noriai sugrįžta. Pradžioje to nesupratau, bet pamačius, kad dvaro lokacija išties ne pati patogiausia, nuo Vilniaus jis tolokai, viskas pasidarė aiškiau. Vis dėlto, šiuo atveju vieta turėjo privalumą – turėjau puikią progą sekmadienį atitrūkti nuo greito miesto tempo, o turėti tokį sąlyti su istorija ir muzika buvo vienas malonumas. Nenuostabu, jog kartą čia pasimėgavę savita Pasagos akustika įrašams ir koncertams, atlikėjai, kartu ir klausytojai sugrįžta vėl ir vėl, o vietiniai dėl aktyvios koncertinės veiklos, Paliesiaus dvarą vadina savąja filharmonija.