Lryte.lt: Vladimiras Tarasovas: „Meno nebūna per daug“

Šaltinis: Lrytas.lt

 

Sekmadienį, balandžio 28 d., Paliesiaus dvare gausiai susirinkę muzikos gurmanai džiaugėsi įspūdingu koncertu. Išskirtine akustika garsėjančioje dvaro koncertų salėje „Pasaga“ pasirodė pasaulinio garso džiazo legendų duetas Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas. Jiedu sugrojo savo naują kūrinį „La Sonata Grande“.

„La Sonata Grande“ – tai klasikinės muzikos interpretacijų bei netikėtų ir keistų originalių melodijų derinys, kuriantis dvasinės įtampos atmosferą, būdinga XXI amžiui. Ši atmosfera, kaip teigė patys menininkai, pasireiškia pasaulyje tvyrančia stipria energetika bei sklandančiais filosofiniais būties ir egzistencijos klausimais, o „invazijos į klasiką“ projektas įdomus dar ir tuo, kad atmosfera kuriama ne tik pasitelkus muziką, bet ir įvairius vizualinius sprendimus. Programa „La Sonata Grande“ – tai laisvos fantazijos, pagrįstos Sergejaus Prokofjevo sonatos „N7 Sonata“ intonacijomis ir originaliais kompoziciniais elementais. Šiandien Lietuvoje itin retai būnantis V.Tarasovas koncerto proga sutiko mums duoti interviu.

-Kodėl Paliesiaus dvare pasirinkote sugroti būtent „La Sonata Grande“?

-Tai yra mūsų nauja programa. Neseniai šį kūrinį grojome Kinijoje. Vladimiras Čekasinas yra nuostabus muzikantas. Labai jį myliu. Norėjau, kad jis save atskleistų ir parodytų per šį kūrinį Lietuvos publikai. Vladimiras puikiai išmano tai, ką daro. Jis turi labai stiprią koncepciją. Esu be galo laimingas galėjęs su juo pasirodyti Paliesiuje.

-Drauge su GTČ trio jūs įnešėte stipraus vėjo į tuometinį džiazo pasaulį, taip pat dėjote pagrindus Lietuvos džiazo mokyklai. Kokia yra jūsų trio paslaptis?

-Pavadinčiau tai atsitiktinumu. Meno pasaulyje dažnai taip nutinka. Būna, kad dirbi su kitu muzikantu ir nežinai, kas gausis.  O su Viačeslavu Ganelinu įvyko chemija. Iškart pajutau, kad jis yra mano muzikantas. Mes vienas kitą kaip mat išgirdome. Jis iškart reaguoja į mano garsą – nei vėliau, nei anksčiau. Kaip sakė Duke Ellington  „Muzika – tai ne traukinys, nesustabdysi.“ (angl. k. It‘s not a train, you cannot stop it.) Arba spėji, arba ne. Vėliau, po poros metų muzikinio turo metu, Jekaterinburge susipažinome su Vladimiru Čekasinu. Šiek tiek pagrojome viename džeme ir pasidarė aišku – mūsų žmogus. Kontrabosisto taip ir nesuradom… Todėl man ir atrodo, kad šis trio susikūrė visiškai atsitiktinai. Iškart pradėjome repetuoti. Visi trys puikiai išmanėme džiazo klasiką. Grojome ir Neringos kavinėje. Ten prie mūsų prisijungė kontrabosistas Grigorijus Talas. Šokti buvo draudžiama, tad visi gerdavo kavą ar konjaką ir klausydavosi muzikos. Kaip žinia, tuo metu ten lankėsi visas menininkų ir inteligentų elitas, pavyzdžiui, Tomas Venclova, Josifas Brodskis. Jeigu būtume blogai groję, mus būtų nušvilpę. Žmonės jautė mūsų atvirumą. Sovietmečiu daug kas buvo draudžiama, o mes darėme, ką norėjome. Ir tai nebuvo antisovietinė muzika, tai buvo septyniasdešimtieji. Buvo kiti laikai.

Ir apskritai kalbant, manau, kad mene chemija turi labai didžiulę reikšmę. Pavyzdžiui, vaikštai po muziejų. Šimtą kartų gali praeiti tuo pačiu koridoriumi ir nieko, o tada pasuki už kampo ir tave sustabdo vienas paveikslas. Būtent dėl to negalima kritikuoti to, ką perskaitai, pamatai ar išgirsti. Negalima sakyti – „ai, čia ne muzika“. Nes niekada nežinai, kaip tau pasirodys po poros dienų, ar po dešimties metų.

-Tikriausiai būtų galima sakyti, kad tarp jūsų su muzika taip pat įvyko labai stipri chemija. Jau vaikystėje, gyvendamas Archangelske, puikiai grojote, šiandien esate pasaulinio garso būgnininkas, išradingas perkusininkas, kompozitorius. Kaip keitėsi Jūsų santykis su muzika?

-Prisimenu, mano tėveliai norėjo, kad mokyčiausi groti fortepijonu. O aš iškart pajaučiau, kad noriu groti būgnais. Tiesiog žinojau, ko jiems reikia iš manęs, o jie žinojo, ko man reikia iš jų. Tarp mūsų buvo meilė.

Kalbant apie mano santykį su muzika, tegaliu pasakyti, kad gyvenu pagal klasikinę filosofiją – gyventi reikia šiandien. Prisiminti, kas buvo, žiūrėti vos į priekį ir, svarbiausia, gyventi šiandien. O džiazas išmokė mane – jeigu myli, tai myli.

-Ko dar Jūsų išmokė džiazas?

-Operatyvumo ir greitos reakcijos – juk džiaze reikia reaguoti čia ir dabar. Taip pat vidinės laisvės – tiek džiaze, tiek gyvenime visi esame laisvi iki tam tikros ribos. Labai klysta žmonės, kurie galvoja, kad džiaze galima daryti ką tik nori. Čia egzistuoja labai aiškios ribos, o tose ribose esi laisvas. Galų gale, grodamas džiazą, aš patiriu didžiulį malonumą, nes, tai, ką groju, yra mano autorinė muzika. Ir tai yra laimė. Aš groju taip, kaip groju aš.

-Esate ne tik muzikantas, bet ir vizualiųjų menų atstovas. Jūsų koncertai pasižymi performatyvumu, kuriate instaliacijas, performansus, bendradarbiaujate su kitų sričių menininkais. Rodos, nuolat ieškote dialogo su kitomis disciplinomis. Kuo tarpdisciplininis menas Jus domina?

Kai apsigyvenau Vilniuje, visi mano draugai buvo dailininkai. Linas Katinas, Algimantas Kuras, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius ir t.t. Esu pripratęs prie vizualinio meno.

Po Nepriklausomybės atgavimo Diuseldorfe vykusioje pirmoje neoficialioje sovietinių menininkų parodoje sutikau savo gerą draugą menininką Ilją Kabakov. Jis, išgirdęs mano programą „ATTO III (Drumtheatre)“, skirtą Gulago tremtiniams, pasakė – „Klausyk, duok man tą muziką, noriu, kad ji skambėtų mano instaliacijoje „Raudonasis vagonas“.“ Šitaip gimė pirmasis jungtinis mūsų darbas, kurį galima išvysti Ermitaže, Sankt Peterburge.

Dar prisimenu, mano dukrai buvo gal kokie penkeri metai. Buvome sodyboje. Stipriai lijo, o mes sėdėjome valtyje ežere. Įsižiūrėjau į seną medį ant kranto. Nuo jo lapų krito vanduo. Ir tai nebuvo Hendelis ir ne John Cage. Tai buvo pasaka. Vėliau Ronaldo Feldmano galerijoje, įsikūrusioje Niujorke, kartu su Kabakov padarėme antrąją instaliaciją „Incidentas muziejuje arba vandens muzika“.

Dar vėliau pradėjau kurti vienas. Mano atspirties taškas yra garsas. Dažnai savo parodas ar instaliacijas vadinu garsų žaidimais. O grodamas aš kuriu vaizdą. Šitaip manyje vaizdas maitina garsą, o garsas – vaizdą.

-Kaip apibūdintumėte šiandieninį džiazo pasaulį? Kokia yra džiazo ateitis?

-Reikia pamiršti septyniasdešimtuosius. Džiazo klestėjimas baigėsi. Situacija keičiasi. Randasi daug komercijos. Į džiazą ateina daug žmonių, kuriems nepasisekė groti roko. Daug kas organizuoja džiazo koncertus ar festivalius, tačiau juose džiazo, mano nuomone, labai mažai. Rokas, fankas ir kt. yra labai gera muzika, bet visiškai kitos prigimties. Manau, kad mene kiekvienas turi vietos po saule – nereikia meluot.

Mūsų civilizacijoje keičiasi kultūriniai sluoksniai ir tai yra normalu. Ir nieko čia nereikia daryti. Visada gyventi ta nostalgija laikams prieš trisdešimt metų yra nesąmonė. Šiandien yra šiandien. Reikia būti tokiu, koks esi. Anksčiau ateidavo du tūkstančiai tavęs paklausyt, šiandien ateina dvidešimt. Koks skirtumas. Tu esi tu. Ir tu esi reikalingas. Visi esame kosmoso dalelytės. Išimsime vieną mikrodalelytę ir daug kas pasikeis. Esame susiję.

-Kiek Jums svarbūs yra apdovanojimai?

Man svarbiausia yra tai, kad aš myliu tai, ką darau, kad gaunu iš to malonumą ir šiek tiek pinigų.

-O ar yra tekę išgyventi kūrybinių krizių?

-Dažnai. Kartais pradedu galvoti, ar tai, ką darau, yra reikalinga. Jeigu sėdi ir galvoji, koks tu geras ir genialus, nieko nebus. Tas nervas visada yra. Reikia pasinervinti.

-O kiek Jums svarbus santykis su žiūrovu?

-Čia irgi veikia chemija. Neseniai grojau Berlyno menų akademijoje (Akademie der Künste). Didelė salė buvo sausakimša žmonių. Pradėjau groti pianissisimo ir jaučiau, kaip manęs klauso. Muzika yra istorija. Tik ne literatūrine prasme. Ir kai žmonės klausosi, tu jautiesi ramus, kad galėsi neskubant pasakyti viską, ką nori.

Apie ką galvojate, kai grojate?

-Nieko negalvoju. Tiesiog darau tai, ką tuo metu turiu daryti. Jeigu pradėsi galvoti, ką darysi kitą sekundę, džiazas baigsis. Kiekvienas muzikantas pasakys, kad muzika yra savotiška meditacija.

-Kaip jaučiatės šiandien Lietuvoje?

-Lietuva yra graži ir maža šalis. Labai daug keliauju, bet mano namas stovi čia. Kiekvienąkart grįžęs, matau, kad žingsnis po žingsnio viskas eina į priekį. Vilnius tvarkosi. Labai džiaugiuosi, kad atsirado muziejus MO. Tik man vis tiek trūksta Gugenheimo Vilniuje. Meno per daug nebūna.