Rugsėjo 12 d. 19 val. pianistas, kompozitorius, džiazo superžvaigždė, „Grammy“ laureatas Tordas Gustavsenas ir jo trio (T. Gustavsenas – fortepijonas, Sigurdas Hole – kontrabosas, Jarle Vespestadas – būgnai) atvyksta į Paliesiaus dvarą vieninteliam koncertui Lietuvoje. „Jo melodijos – hipnotizuojamai stiprios“, – teigia britų leidinys „The Guardian“. „Kiekviena nata – tobulai sudėliota“, – rašo „The Times“. „Jis visiškai įtraukiantis ir užburiantis“, – taip vieną T. Gustavseno įrašų apibūdina džiazo biblija vadinamas JAV žurnalas „Downbeat“. Muzikantas yra be galo gerbiamas muzikos kritikų, tarp daugybės T. Gustavseno apdovanojimų puikuojasi ir norvegiškasis „Grammy“. 2003–2007 metais Tordo Gustavseno trio išleido tris albumus.
Pasak kritikų, jie pasižymėjo „įsimintinu skaistumu“ bei „meditatyviais atspalviais“. Albumai pavergė išrankią Norvegijos auditoriją, jų buvo parduota daugiau nei šimtas tūkstančių egzempliorių, o muzikantai už šį darbą 2005 metais laimėjo „Natjazz“ prizą. T. Gustavsenas gimė Osle, bet vaikystę praleido Norvegijos kaime. Fortepijonu būsimasis muzikantas pradėjo groti būdamas ketverių metų, kai pastūmėtas savo tėvo ėmėsi kurti (greičiau – improvizuoti) ir atlikti galvoje gimstančias melodijas.
Iki šiol improvizacija muzikantui – jo kūrybos šerdis. Ilgainiui jis išmoko skaityti užrašytą muziką, atlikti klasikos kūrinius. Tai jam suteikė daug kompozicijos žinių, padėjusių sustruktūrinti improvizacijas ir paversti kūrybą fiksuota kompozicija. Pirmieji jo koncertai vyko bažnyčioje, kur grodamas gospelo stiliaus kūrinius muzikantas apšildydavo auditoriją. Vėliau pianistas pradėjo groti baruose bei įvairiausiose kitose vietose. Baigęs muzikologijos studijas Oslo universitete T. Gustavsenas gavo dėstytojo vietą universitete, mokė studentus skambinti fortepijonu ir dėstė džiazo teoriją. Dar net nepradėjęs savo solinės karjeros pianistas jau buvo gerai žinomas ir muzikos kritikų laikomas svarbia norvegiško džiazo persona. Dėl jo unikalaus grojimo stiliaus su juo veržėsi bendradarbiauti bene garsiausios norvegų dainininkės, tokios kaip Solveig Slettahjell, Silje Nergaard, Siri Gjære ar Kristin Asbjørnsen.
Pianisto ryškus ir individualus muzikinis braižas, gebėjimas įsiklausyti į visumą darė T. Gustavseną itin įdomų ne tik kaip solo atlikėją, bet ir grojantį ansamblyje. Nors muzikanto skambinamose melodijose buvo aiškiai girdėti skandinaviškos liaudies muzikos pėdsakų, kūryboje į vientisą poetišką visumą jis sugebėjo sujungti ne tik džiazo, bet ir gospelo, Karibų muzikos ir net fanko muzikos atspalvius, o pianisto gebėjimas sulieti klasikinį džiazo skambesį su skandinaviškai melancholiška nuotaika, papildant šį junginį dar ir lyrine estetika, darė jį itin intriguojančiu balsu šių dienų muzikos pasaulyje.
Pats T. Gustavsenas teigia, kad jis labai aiškiai jaučia, jog jo kūrybos potencialas ir darbingumas didžiule dalimi priklauso nuo organiško kūrybinio proceso: vidinio įkvėpimo ir pasidavimo užplūstančiai kūrybinei energijai, vengiant bet kokios vidinės disciplinos, medžiagos struktūravimo ir pan.: „Mintis turi tekėti – tai energija, kuri susijungia su mano šaknimis, potyriais ir jausmais. Taip po truputį įgaudama pavidalą ji tampa mano vidiniais himnais“, – rašo T. Gustavsenas. Pianistui be galo svarbu išlaikyti muzikos dvasingumą bei ryšį su lopšinėmis, iš kurių jis nuo pat vaikystės sėmėsi įkvėpimo. „Muzika nebūtinai turi skambėti naujai ar įdomiai, svarbiausia – aiškiai juntamas jos gyvybingumas ir šviežumas“, – tvirtina muzikantas ir prisipažįsta kiek pasiilgstantis naivumo šių dienų džiaze. Dėl to jis savo pasirodymuose stengiasi kuo labiau pasinerti į esamą momentą, aplinką ir jausmus, kuriuos jam ta atmosfera sukelia. Jo manymu, sėkmės receptas susideda iš atsipalaidavimo, pasitikėjimo savimi ir kuklumo.
Renginį remia Norvegijos ambasada.