Lrytas.lt rašo: Pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis: „Labai svarbu išlaikyti balansą tarp laisvės ir meistrystės“

Dviejų menų sritis savo gyvenime sujungęs Viktoras Paukštelis nuėjo ilgą kelią, kurio metu mokėsi meistrystės ir laisvės, ieškojo būdų atrasti ir išreikšti save. Menininkas mokėsi pas vieną žymiausių Europos pianistų Jean-Marc Luisada ir gyveno Paryžiaus miesto ritmais. Tačiau sako, kad to laiko vertę suprato tik sugrįžęs į Lietuvą. Šį kartą kalbėjomės su pianistu ir tapytoju V. Paukšteliu apie jo kūrybą, ritualus, vaikystę ir šios vasaros kūrybinius planus.

Liepos 21 d. koncertuosite Paliesiaus dvare, sakykite, ką esate parengęs? Ar ir šį kartą į savo pasirodymą įtrauksite vizualius menus?

Pagrindiniu mano programos kūriniu šį kartą taps Ferenco Liszto Sonata h-moll. Tai vienas sudėtingiausių kūrinių fortepijono literatūroje, kurį aš atliksiu pirmą kartą po gana ilgos pertraukos. Vienos dalies sonata trunka apie 30-40 minučių, tad reikalauja ir dvasinių, ir fizinių, ir psichologinių jėgų. Su nekantrumu laukiu, kaip man pavyks sugroti šį kūrinį.

Dėl vizualių menų dar nesu tikras, svarstau, kadangi F. Liszto kūrinys Sonata h-moll yra tirštai pripildytas tiek filosofinio turinio, tiek techninio sudėtingumo, taigi dar neatradau galimo derinio su animacija.

Kaip apskritai kilo mintis rengti tokius performansus, kuriuose sujungiate du menus?

Tai nutiko labai natūraliai, kadangi esu profesionalus pianistas ir profesionalus tapytojas, esu baigęs akademiją ir turiu abiejų šių sričių diplomus. Tad gana organiškai atsiranda noras išbandyti save abejose sferose ir jas apjungti. Iš pradžių tai nebuvo lengva, kadangi abi sritys pasirodymo metu reikalauja žiūrovo dėmesio. Kai groji ir rodai animaciją labai svarbu išlaikyti balansą, kad žiūrovas galėtų koncentruotis arba į grojimą, arba į animaciją.

Kaip jūsų gyvenime susijungė muzika ir dailė?

Gana dažnai pamąstau apie tai. Aš esu gyvas organizmas – muzika yra viena mano ranka, o dailė kita, tad abu šie menai itin natūraliai įsilieja į mano gyvenimą. Jei atsisakyčiau, pavyzdžiui, tapybos, tai būtų tas pats, kas nusipjauti vieną ranką. Lygiai ta pati sąlyga galioja ir kalbant apie muziką. Tai labai tikra jausena. Jei ilgą laiką negroju, jaučiu abstinenciją (šypsosi).

Galbūt jūsų kūryboje susijungusios dvi meno sritys padeda perduoti žinutę klausytojams ir žiūrovams?

Aš kitaip tiesiog negaliu, tai mano gyvenimas, kuris susideda iš tapybos ir muzikos. Specialios žinutės siųsti nenoriu. Man be galo svarbu koncertų ir parodų metu įvesti klausytoją ar žiūrovą į tam tikrą būvį, būseną, kad jis drauge leistųsi į muzikinę ar vaizdinių kelionę. Svarbu, kad žmogus mėgautųsi ne tik virtuoziškais pasažais, bet taip pat, kad jis tam tikra prasme būtų šiek tiek sukrėstas, paveiktas, po koncerto išeitų jau kitoks. Šis požiūris susiformavo iš mano asmeninių patirčių. Jei einu į koncertą ar tapybos darbų parodą man svarbiausia – ar mane tas menas paveikia, ar užvaldo, ar išėjęs ir toliau mąstau apie tai.

Kalbant apie pasirodymus, ar turite kokių ritualų prieš ar koncertų metu?

Anksčiau, kai buvau jaunesnis, bandydavau susikurti ritualus, bet vėliau supratau, kad svarbiausia yra susikoncentruoti. Nors vienas dalykas man padeda – bėgimas. Likus valandai, dviems iki parodos ar koncerto aš mėgstu prasibėgti – tai man padeda atsisakyti nereikalingų minčių ir streso.

Vasara jums poilsio ar darbo metas? Kuo šiuo metu gyvenate?

Manau, kad menininkai beveik neturi poilsio – nuolatos vyksta kūrybiniai procesai. Ypač tapytojai, tai žmonės su diagnoze (juokiasi). Net būdami be pieštuko ar teptuko eidami gatve stebi aplinką, fiksuoja įvairius motyvus. Taigi, poilsio nėra, o šiuo metu mano laikas išties užimtas. Buvau viename plenere, dabar intensyviai tapau, ruošiuosi koncertams, nes yra suplanuoti pasirodymai prie jūros, Paliesiaus dvare – atostogų kol kas nenusimato ir aš tuo džiaugiuosi!

Daugelis menininkų neturi sekmadienių, kai vieni žmonės laukia savaitgalių, mes nelaukiam, nes tai darbo dienos, tačiau laisvadienį galime padaryti bet kurią kitą dieną, kad ir pirmadienį ar trečiadienį. Pats kūrybinis procesas negali būti mechaninis, pavyzdžiui, kai žmonės dirba mažiau kūrybinius darbus, tarkime ekonomistas skaičiuoja finansus – tai be galo svarbus procesas, nuo kurio jam norisi pailsėti. O, kad sukurtum tapybos darbą tu turi išgyventi, įsijausti, į kiekvieną potėpį įdėti energiją. Tai itin kompleksinis dalykas, kuris tampa tavo gyvenimo būdu. Pailsėti nuo gyvenimo? Galbūt kažkaip ir galima (šypsosi).

Galbūt trumpai užsiminsite kaip prasidėjo jūsų kaip menininko kelias, augote muzikantų šeimoje, nuo vaikystės žinojote, kad norite groti?

Grojau nuo pat vaikystės, nes tokia yra pianisto profesija, jis privalo pradėti nuo 4-5 metų. Buvau atiduotas į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, grojau nuo mažų dienų ir niekad nenustojau to daręs. O kalbant apie vizualius menus, viskas vyko gana panašiai. Mama mane vesdavo į privačias pamokas, kur išmokau tam tikrus piešimo ir tapybos pagrindus. Taigi, tiek muzika, tiek dailė mane supo nuo pat vaikystės. Taip pat man pasisekė, kad lankydavausi muziejuose, mane supo meno kultūra, tad labai natūraliai tapau tokiu, kokiu esu šiandien.

Sakote pianistai pradeda groti dar būdami itin maži, ar nebuvo sunku sėdėti namuose ir groti, o ne veikti ką nors kitą, pavyzdžiui, važinėti lauke dviračiu?

Tikrai taip, buvau labai sveikas ir aktyvus vaikas, gal net hiperaktyvus, tad nutikdavo visokių nuotykių, kuriuos dabar prisimenu su šypsena.

Gal kokiu nuotykiu pasidalinsite?

Vykdavo klasikinės situacijos, mat vaikai pianistai labai gerai geba atrasti būdus kaip negroti. Pavyzdžiui, į kasetę įrašai savo grojimą ir jį leidi, o kitame kambaryje esantys tavo artimieji galvoja, kad tu groji, nors tu išties skaitai knygą ar dar ką nors veiki.

Kai vaikystėje gyvenome netoli Vilniaus, su broliu laukdavom kada atvyks tėvai ir turėdavom planą – pradžioje vienas stebi pro langą, kada atvažiuos tėvai, o tuo tarpu kitas žiūri televizorių, vėliau abu apsikeisdavome pozicijomis, pridengdavome vienas kitą.

Jūs mokėtės Prancūzijoje pas nuostabųjį prof. Jean-Marc Luisada. Sakykit, ar pasiilgstate Paryžiaus gyvenimo ritmo?

Tikrai pasiilgstu – tai buvo nuostabus mano gyvenimo etapas. Man labai pasisekė, buvau privilegijuotas, kad patekau pas J. M. Luisada, o jis mane itin vertino, buvo labai šiltas ir draugiškas, atvėrė man tikrą Prancūziją. Tačiau gyvenimas eina į priekį, mes negalime sugrįžti į vieną ar kitą laikotarpį, tiesiog turime galimybę išgyventi tai dar kartą savo prisiminimuose, o tai taip pat teikia džiaugsmą.

Ar tas laikotarpis, kai gyvenote ir mokėtės Prancūzijoje turėjo įtakos jūsų kūrybai?

Šis gyvenimo laikotarpis turėjo labai stiprią įtaką mano kūrybai, būtent Paryžiuje galutinai susiformavau kaip asmenybė, nors tuo metu pats to nesupratau. Manau, kad kiekvienas jaunas kūrėjas turi atrasti savo kelią, kalbą, būdus – muzikoje groti, dailėje tapyti, turi atrasti savo metodą, nes tik tada jis tampa unikalus. Gyvendamas Prancūzijoje aš atradau savąjį būdą ir tai nutiko ne tik J. M. Luisados pagalba, tai atradau būdamas tiesiog su savimi. Ir, kad ir kaip bebūtų įdomu, visa tai paaiškėjo tik sugrįžus į Lietuvą. Studijuodamas Paryžiuje labai vargau, man nepavykdavo sugroti taip, kaip norėjau, neišeidavo pasiekti tikslų, kuriuos buvau užsibrėžęs. Ir tik sugrįžus namo, po nusiraminimo, pažiūrėjimo į viską iš tam tikros distancijos atsivėrė akys, pajutau, kad mano grojimo kokybė visai kito lygmens nei prieš tai.

Užsiminėte apie jaunus kūrėjus, gal pasakytumėte jiems kokį patarimą, kaip nebijoti būti menininku, nes tai gana drąsus pasirinkimas?

Atsakymas suformuluotas klausime – reikia nebijoti būti menininku. Labai svarbu išlaikyti balansą tarp laisvės ir meistrystės. Įvaldžius pastarąją galima atsipalaiduoti, pamiršti visas aplinkines įtakas ir tapti autentišku kūrėju. Dažnai nutinka, kad žmonės neįvaldę technikos jau yra išskirtiniai kūrėjai, tačiau tada negali iki galo išreikšti savęs ir priešingai, nutinka ir taip, kad menininkas tiek įvaldęs meistrystę, jog jis išsausėja ir nebegali atsiverti, kažkur pameta savo unikalumą.

Kitas, labai svarbus momentas – gebėti įsigilinti, įsijausti į atliekamą darbą. Jei groji fortepijonu negalvoti apie publiką, įrašų kompaniją ar agentūrą, tiesiog susikoncentruoti ties kūriniu ir jo atlikimu, kad šis pats kalbėtų už tave.

Ir pabaigai, papasakokite kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?

Išskirčiau keletą momentų, pirmiausia, artimiausią koncertą liepos 21 d. Paliesiaus dvare. Tada kitą – plenerą, kuris vyks taip pat nuostabiajame Paliesiaus dvare rugpjūčio 2-12 d. Ir kitus savo koncertus –  rugpjūčio 18 d. Juodkrantėje ir 19 d. Nidoje.

Taip pat norėčiau rekomenduoti keletą puikių pasirodymų, vyksiančių šią vasarą Paliesiaus dvare. Rugpjūčio 25 d. atvyksta puikus ispanų gitaristas Juan Manuel Cañizares, kuris į Baltijos šalis ir net į visą Rytų Europą atvažiuoja pirmą kartą. Tai vienas nuostabiausių šiandienos gitaros meistrų, kuris gros ir klasikinę muziką, ir savo kurtus flamenko stiliaus kūrinius.

Dar vienas koncertas, kurį tikrai verta aplankyti, vyks rugsėjo 13 d., taip pat Paliesiaus dvare. Savo vieninteliam koncertui Į Lietuvą atvyksta norvegų džiazo pianistas Tord Gustavsen. Jis mano geras bičiulis ir kartu ieškojome tinkančios dienos, kad jis galėtų čia surengti savo pasirodymą. Atradome vos vieną laisvą dieną, tad po koncerto, kuriame jis pristatys savo naują albumą, iš kart išskris. Tai didžiulė dovana Lietuvai ir džiazo bei gitaros, ar apskritai, geros muzikos gerbėjams.

Straipsnis publikuotas: https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2018/07/19/news/pianistas-ir-tapytojas-viktoras-paukstelis-labai-svarbu-islaikyti-pusiausvyra-tarp-laisves-ir-meistrystes–7012364/