Šį mėnesį, Paliesiaus dvare įvyko talentingosios džiazo pianistės Julia Kadel koncertas, kuris pavergė klausytojus meistrišku subtilumu. Ramų sekmadienio vakarą, iš Berlyno kilusi muzikantė stulbino klausytojus jausmingai supynusi savo autorinius kūrinius, improvizaciją ir žaidimus su publika. Nuotaikos Pasagos salėje buvo jaukios nuo pat pradžios, o aplodismentams nuaidėjus, klausytojai būriavosi prie atlikėjos su dovanomis ir plačiomis šypsenomis. Julia maloniai išklausė visų padėkas ir kiek pailsėjusi papasakojo apie save, koncertus ir pasaulio suvokimą:
Jūsų akys spinduliuoja aistra gyvenimui, kas yra jūsų užsidegimo priežastis ir kaip atradote muziką?
Man reikėjo kurio laiko, jog suprasčiau, kad turiu užsiimti muzika, o ne kuo kitu. Ankščiau aš studijavau psichologiją. Iš dabartinės perspektyvos sprendžiant, man reikėjo tai praeiti, kad suprasčiau, jog man reikia užsiimti kitkuo. Muzika yra kaip kanalas, sukurtas pasaulis, kuriuo gali dalintis su kitais. Vienas iš svarbiausių dalyku man yra dalintis gera energija, judesiu, komunikuoti. Aš esu pianistė ir kompozitorė, mano muzika sunkiai derinasi su vokalu, bet dėl to klausytojai gali išgirsti ir atrasti savas istorijas dainose. Gali būti, kad ateityje užsiimsiu kitomis veiklomis. Dar vienas aspektas yra jog muzika man yra namai, kuriuos nešuosi visur, kur benukeliaučiau. Momentu, kai prisėdu prie pianino, jaučiu, jog turiu savo vietą ir teisę joje būti. Pasineriu į esamą akimirką ir manau, jog tai išsitransliuoja publikai. Manau, jie gali išgirsti viską, ką aš jaučiu. Klausytojų suvokime, tai gali tapti visiškai kitkuo. Pagrinde, noriu perteikti namų jausmą. Taipogi, man tai turi ir politinę reikšmę, atsižvelgiant į pabėgėlius ir situaciją Vokietijoje. Visi esame to pasekmė. Jie atkeliauja ir nėra priimti. Užsiimant muzika, dažnai koncertuojant, tai turi galią atverti naujas erdves ir perspektyvas. Galimai, visos reikiamos žinios yra žmonių viduje.
Begrojant, jūs esate labai įsijautusi, tarsi transo būsenoje. Koncerto metu, minėjote jog jei kam kils puikių minčių, svarbu jas prisiminti. Kokie ryšiai jums sieja muziką ir psichologiją?
Manau, jog egzistuoja ryšys tarp visko ką aš žinau, kas esu ir muzikos. Aš tiesiog kalbu apie savo gyvenimo patirtis, per muziką. Galbūt ir komunikuoju su tomis patirtimis, per muzikos prizmę. Tai mane, galbūt ir kitus, veikia kaip terapija. Visuomet koncerte egzistuoja transinė, meditatyvi, dvasinė būsena, ypač periodais, kai giliau tuo domiuosi. Kurį laiką šias būsenas atradinėju. Muzika visuomet yra apie kvėpavimą, laiko ištempimą ir sutraukimą. Man patinka tai stebėti, prakvėpuoti pro šias akimirkas. Kiekvieną kartą koncertuojant, patirtys labai stipriai skiriasi.
Kuo jums įsidėmėtini šie skirtumai?
Susirenkantys klausytojai kaskart būna labai įvairūs, atmosfera taipogi. Tai mane visada įtakoja. Kartais publika būna labai tyli ir itin įdėmiai klauso, kaip šį vakarą. Tuomet galiu juos pasiimti į kelionę ir galbūt, viduje, jie pasiekia tam tikrą tikslą, kurio nebūtinai sąmoningai siekė. Na, ar bent jau pati salės atmosfera pakinta, lyginant su pradiniu momentu.
Gale koncerto publika ir jūs žaidėte žaidimą, kuriame žmonės galėjo pasakyti jums žodį, o jūs jį išgrojote. Kokią reikšmę jums turi improvizacija?
Yra daugelis lygių tokiame, sakykime, bendrame eksperimente, kuriuos galima nagrinėti tarp publikos, manęs ir muzikos. Visų pirma, tai yra komunikacija. Tai suteikia žmonėms asmeninę erdvę išsireikšti koncerte, o aš su tuo kažką nuveikiu. Man patinka pakeisti kryptį, kuomet ne tik aš groju, klausytojai stebi ir voila. Aš nesu pirma, kuri tuo užsiimtu, bet iš principo man labai patinka sukurti tokį dialogą. Tai suteikia man galimybę patirti, kas sklando žmonių, kurių nepažįstu ir galimai niekad nebesutiksiu, galvose. Tai suteikia man tam tikrą impresiją. Kaskart, man tai didelis eksperimentas. Taipogi, man tai didelis iššūkis. Esmė ne tik, kaip išgrosi žodžio reikšmę, bet ir kaip jį priimsi. Iš žodžių aš galiu susikurti savą istoriją ir išgroti ją. Galbūt man žodis nepatinka ir aš sugroju jo priešingybę. Kitu atveju, galbūt mane įtakos žodžio raštinė forma ir aš stengsiuosi perteikti tai tokia forma, kas galbūt ir kiek banalu. Man patinka sau mesti iššūkius ir būti nustebinamai.
Kaip jaučiatės po šiandienos pasirodymo, kokią impresiją išsinešėte?
Aš esu labai laiminga. Dar kartą gavau patvirtinimą, kodėl aš visą tai darau. Žmonės po koncerto buvo džiaugsmingi, mane šnekino, turėjo įvairių minčių, klausimų. Mes paprasčiausiai kalbėjome, o muzika tiesiog yra jungianti bazė, kad patirti nuostabius dialogus. Man pavyko parvežti istorijų iš Berlyno ir patirti puikų, pirmą, dvipusį pasisveikinimą.
Ką galėtumėte pasakyti apie Paliesiaus dvaro koncertų salės erdvę?
Aš ją myliu! Kai pradėjau groti, pasisukau į didžiulį langą šalia manęs ir stebėjau atvirą vaizdą į laukus. Jaučiau vėją, kuris atkeliavo iš lauko. Kai prieš koncertą bandžiausi fortepijoną, kiek nerimavau, ar nepasidarys per šalta, bet grojimo metu tai visiškai netrikdė ir labiau perteikė susiliejimo su gamta jausmą. Dideli langai į išorę suteikė pojūtį, jog esi lauke, tačiau buvo šilta. Tai man labai patiko. Suprasti atmosferą, žmones, jų jausmus, mintis apie koncertą… Visuomet [begrojant] bandau pagauti žmones įvairiais metodais. Yra daugelis būdų susijungti su tuo, ką aš darau būdama prie klavišų.
Jei ne paslaptis, kokiais metodais jūs grojimu adaptuojatės prie skirtingų publikų?
(Juokiasi) Manau tai darau intuityviai. Visada esu labai spontaniška. Ypatingai su solo koncertais. Tai man yra ekstremaliai spontaniška, lyginant su kitais projektais, kuriuose dalyvauju. Viskas priklauso tik nuo manęs. Tai yra didžiulė atsakomybė, iššūkis, bet tuo pačiu ir didžiausia laisvė. Aš galiu kiekvienu momentu visiškai pakeisti, ką darau. Niekam nereikia manęs sekti, ar klausti, “ką ji daro, maniau grosime kitką?”. Kiekvieną kartą išmetu savo kūrinių eiliškumo planą, nors kaskart jį pasiruošiu. Dainų eiga visad kinta, kadangi taikau, kas yra reikalinga esamai akimirkai.
Tikrai kaskart išmetate?
(Juokiasi) Taip, gal vieną dieną tai pasikeis…
Kaip ši koncertų erdvė skiriasi nuo kitų, kuriose jums tenka groti?
Man dažnai tenka groti džiazo festivaliuose, klubuose, kurie būna rūsiuose, dažnai tai vyksta didmiesčiuose. Tai man buvo ypatinga patirtis, groti erdvėje, kurioje ankščiau buvo arklidės. Čia buvo pilna arklių, o dabar tai yra tapę madinga, kultūrine erdve. Ši vieta iš savęs neša daug istorijų ir jos labai įvairios. Kambariai kažkuo pripildyti, tad galiu susijungti su tuo. Man tai labai patinka. Būna, kad tenka groti mažose erdvėse, kuriose nieko nėra vykę. Kai pradedu groti jose, tai pavirsta kultūrine vieta. Man ir tai smagu, kai gali pradėti kūrybinį įnašą, tačiau čia viskas buvo paprasčiau, dėl galimybės ištransliuoti buvusias erdvės istorijas į savas. Labai gražu groti gamtos apsuptyje, jaučiausi daug ramesnė, nei dažnai pasitaiko kituose koncertuose.
Kaip vertinate „Steinway“ fortepijoną Pasagos salėje, bei erdves, su savais instrumentais?
Tai yra labai nuostabus fortepijonas. Įvairiuose koncertuose vis tenka groti skirtingais instrumentais ir būnu nusivylusi, kad negaliu pasiimti savojo, bet prisitaikyti prie naujų fortepijonų, man yra didelis iššūkis. Suprasti ir adaptuotis į tai, kaip turi būti grojamas kaskart skirtingas instrumentas, yra gero pianisto bruožas. Taipogi, reikia mokėti būti kūrybingam su instrumentais, kurie nebūna itin kokybiški. Paliesiaus dvaro fortepijonas yra labai gražus ir aukštos klasės. Itin myliu „Steinway“ instrumentus gamintus šešiasdešimtame, septyniasdešimtame dešimtmetyje. Jis labai atitinka erdvę, visa bendra salės kompozicija yra tiesiog nuostabi.