Lrytas.lt: Dainininkė Renata Dubinskaitė apie Paliesiaus dvarą: „Turbūt niekur kitur taip nėra, kad scenos dalimi būtų ir gamta.“

Šaltinis: Lrytas.lt

Antrąją Kalėdų dieną nuostabiajame Paliesiaus dvare vyko itin jaukus ir jausmingas dainininkės Renatos Dubinskaitės ir klavesinininko Vilimo Norkūno senosios muzikos koncertas. Taigi kalbėjomės su dailės mokslų daktare, senosios muzikos puoselėtoja ir dainininke Renata Dubinskaite apie nestandartinį jos kelią į muzikos pasaulį, baroko muziką, ypatingą Paliesiaus dvaro erdvę ir tarptautinį ansamblį „Canto Fiorito“.

Gruodžio 26 d. vyko nuostabus jūsų koncertas Paliesiaus dvare. Papasakokite, kaip ruošėte programą šiam pasirodymui?

Man ši koncertinė programa labai brangi. Ruošdamasi jai pilna galva nėriau į XVII a. pradž. muzikos estetiką, bandydama suvokti kokio skambesio kompozitorius Giulio Caccini ir jo amžininkai tikėjosi iš dainininkų, atliekančių tuo metu visiškai naujo stiliaus muziką, mėgindama sukurti asmeninį santykį su idealistiniais tų dainų tekstais, pilnais meilės ir gamtos grožio, nepaliestais šiuolaikinio žmogaus skepticizmo, nusivylimo, trauminio turinio. Privalėjau surasti savyje lengvą, švarų garsą, kuris tiktų paprastoms, bet nuostabioms posminių dainų melodijoms atlikti. Jaučiu, kad ši muzika pakeitė mano dainavimo skambesį, nuskaidrindama tembrą, išryškindama balse iki tol negirdėtą krištolą, ir perkeitė mane pačią savo turinio tyrumu. Nors visa šio koncerto muzika pasaulietinė, vis dėlto kažkuria prasme su ja įvyko tikras apsivalymas ir pasirengimas Kalėdoms – nekalto kūdikėlio atėjimui.

Kaip renkatės kūrinius, paminėjote italų kompozitorių, ar labiausiai domitės šios šalies baroko kultūra?

Savo muzikinėje veikloje koncentruojuosi būtent į baroko muziką, kuri buvo kuriama nuo XVII a. pradž. iki XVIII a. vid. Šiame procese dalyvavo visos aktyviausios tų laikų šalys, tačiau baroko epochos pradžioje Italija buvo absoliuti dominantė, ten gimė šis stilius ir iš ten išplito į visas kitas Europos šalis. Italija yra baroko muzikos lopšys, nuo jos visada ir pradedame.

Ar tai pirmas koncertas Paliesiaus dvare? Galbūt lankėtės ten kaip svečias? Kokį įspūdį paliko dvaras?

Kaip solistės, tai buvo pirmas pasirodymas Paliesiaus dvare, tačiau esu ten koncertavusi su ansambliu „Canto Fiorito“. Tai išties ypatinga erdvė ir unikali vieta, labai malonu, kad akustika be galo graži ir turtinga. Tai ypač svarbu senosios muzikos atlikėjams, kadangi mes visą laiką koncertuojame akustiškai. Paliesiaus dvaro erdvė yra itin tinkama kamerinės muzikos koncertams – santykis su publika pakankamai artimas, glaudus, o tai leidžia perteikti pačias subtiliausias emocijas. Nereikia forsuoti garso, kaip didelėse salėse, čia gali išsakyti nuostabiausius dalykus publikai – perduoti kiekvieną virptelėjimą.

Žinoma, nuostabus yra visas Paliesiaus dvaro kompleksas, kur galima pasimėgauti koncertu, pasivaišinti gardžiais valgiais restorane, o jei esi atvykęs iš toli, gali likti nakčiai. Išties nuostabios sąlygos – aplinkui vien gamta. Net ir pagrindinės scenos vaizdas, kai už atlikėjo atsiveria langas į tolius, į horizontą suteikia erdvei ypatingumo. Turbūt niekur kitur taip nėra, kad scenos dalimi būtų ir gamta.

Papasakokite kaip prasidėjo jūsų muzikinė karjera?

Mano kelias labai nestandartinis, kadangi pirmiausia aš įgijau kitą išsilavinimą – studijavau dailės istoriją ir teoriją iki daktaro laipsnio. Bet paraleliai visą laiką šiek tiek vystėsi ir santykis su muzika. Esu kilusi iš muzikantų šeimos, tad muzika mane lydėjo nuo mažens, vaikystėje mokiausi muzikos mokykloje. Kalbant apie dainavimą, aš turėjau svajonę, kuriai iškart po mokyklos nebuvo lemta išsipildyti. Anksti sukūriau šeimą – turiu dukrytę ir sūnelį, taigi buvau atsisakiusi savo svajonės, bet ji kažkaip išsiveržė jau pasiekus trisdešimtmetį. Aš turėjau drąsos kardinaliai pakeisti savo kelią ir jau būdama mokslų daktare, kaip dainininkė sugrįžti į pirmąjį bakalauro suolą. Tai dariau su didžiuliu tikėjimu, didele aistra ir tikrai nesigailiu savo sprendimo, nes dabar gyvenu gyvenimą, kokį noriu gyventi.

O kaip sekėsi mokslų daktarei sugrįžti į pirmą bakalauro suolą?

Į tai visą laiką žiūrėjau su humoru (šypsosi). Išties yra labai juokinga istorija iš gyvenimo: man buvo paskirta disertacijos gynimo data ir tuo metu aš jau buvau apsisprendusi, kad stosiu į muzikos akademiją, bet tam, kad įstočiau privalėjau išlaikyti mokyklinį muzikos egzaminą. Ir taip nutiko, kad muzikos egzaminas turėjo vykti tą pačią dieną kaip ir mano disertacijos gynimas. Įsivaizduokite, mano disertacijos gynimas turi vykti 10 val. ryte, o muzikos egzaminas 9 val. ryte. Atėjusi į mokyklinį egzaminą, kreipiausi į komisiją ir sakiau: Būkite geri, leiskite man dalyvauti pirmai, kadangi už valandos turiu ginti savo disertaciją (šypsosi). Jiems, žinoma, buvo juoko. Vėliau Dailės akademijoje dėsčiau pirmakursiams, o pati buvau Muzikos akademijos pirmakursė. Žinoma, Muzikos akademijoje dėstytojai į mane žiūrėjo truputį kitaip, jie suprato, kad esu subrendęs žmogus. Mano bendrųjų dalykų lankomumas buvo labai prastas, bet žmonės žinojo, kad aš sugebėsiu pasiruošti egzaminui. O į vokalo pamokas pas Vladimirą Prudnikovą eidavau tris kartus per savaitę 9 val. ryte, visada būdavau pati pirma, nes žinojau, kad jei noriu viską suspėti dainavimo pamokoje turiu būti ryte. Tai ugdė valią ir kiekvienas rytas prasidėdavo nuo dainavimo, o tai labai puiki dienos pradžia. Po to jau tekdavo verstis kūlversčiais, kad suspėčiau darbą, mokslus, koncertų organizavimą, vaikų priežiūrą – viską.

Jūs studijavote ir dailę, ir muziką, papasakokite kaip savo gyvenime suderinate šias dvi meno sritis?

Šios sritys mano gyvenime labai stipriai papildo viena kitą, kadangi senosios muzikos atlikėjas būtinai turi būti ir tyrinėtojas, nepakanka tik paimti natas ir jas padainuoti. Privalai ištyrinėti kontekstą, žinoti apie stilių, skaityti traktatus, kurie parašyti tame amžiuje, kad suprastum kaip tą muziką atlikti. Humanitarinis išsilavinimas ir sukauptos žinios apie dailę, architektūrą ir kitas meno sritis man padeda suvokti baroką kaip stilių. Aš labai mėgstu ieškoti paralelių tarp muzikos ir dailės bei jas pateikti klausytojams.

Kaip ir kada supratote, kad norite atlikti baroko muziką? Kuo ši jus sužavėjo?

Yra ir žmogus kaltininkas – garsi dainininkė Anne Sofie von Otter, kurios kompaktinė plokštelė manyje sukėlė kažkokį perversmą, buvau šokiruota kokia emocionali, aistringa, kokia gyva gali būti baroko muzika. O išgirdusi šią plokštelę aš desperatiškai pradėjau ieškoti kitų baroko muzikos įrašų – prasidėjo mano, kaip melomanės istorija. Aš į šią muziką nėriau stačia galva supratusi, kad kažkas manyje ypatingai rezonuoja, girdint baroko muziką sujaudina ir atliepia mano emocijas žymiai labiau nei, pavyzdžiui, romantinė muzika. Ir pačiai buvo įdomu kodėl taip yra, nes atrodytų ši muzika stipriai nutolusi laike, bet išties ten užkoduotos visos emocijos, kurios yra puikiai suprantamos ir šiuolaikiniam žmogui. Viskas priklauso nuo atlikimo, ar atlikėjas šią muziką interpretuoja gyvai ir jausmingai.

Papasakokite apie senosios muzikos ansamblį „Canto Fiorito“?

Tai tarptautinės sudėties senosios muzikos ansamblis, kurio meno vadovas yra brazilų muzikas Rodrigo Calveyra. Jis nepaprastai kompetentingas senosios muzikos žinovas, Rodrigo Calveyra yra baigęs specializuotas senosios muzikos studijas net keliose aukštosiose mokyklose. 2012 metais susidūrėme su Rodrigo Calveyra ir keliais kitais muzikantais vieno koncertu metu. Įvyko chemija, mums labai patiko darbas kartu ir su keliais lietuvių entuziastais skubiai įsteigėme ansamblį ir pradėjome rašyti projektus bei kviesti Rodrigo Calveyra kaip tų projektų meno vadovą. Viskas klostėsi sėkmingai, o ypač šiais metais „Canto Fiorito“ išėjo iš Lietuvos ribų – šiais metais dalyvavome net aštuoniose tarptautiniuose festivaliuose su keturiomis skirtingomis programomis. Taip pat patys esame įsteigę Kretingos senosios muzikos festivalį, kuris šiais metais vyko antrą kartą. Šio ansamblio pagrindinis dėmesio objektas yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzika – virsmas iš Renesanso į Baroką, kadangi tuo metu Lietuva buvusi bendroje valstybėje kartu su Lenkija išgyveno kultūrinį pakilimą muzikos srityje.

Kokią žinutę stengiatės perduoti savo klausytojams?

Gyvenime esu susidūrusi su įvairiais menais, visą savo vaikystę šokau pramoginius šokius „Žuvėdra“ šokių kolektyve, tada mokiausi muzikos, vėliau tyrinėjau dailę, bet galiu pasakyti, kad muzika mane veikė labiausiai, tiesiog fiziškai. Esu padariusi išvadą, kad per muziką jaučiu kaip nutiesiamas tiesioginis ryšys su amžinybe, su dangumi, su kažkuo, kas tave viršija. Labai tikiuosi, kad ši muzika panašius jausmus sukelia ir klausytojams. Ar tai būtų Dievas, ar tai būtų amžinybės pojūtis – mums reikalingi susidūrimai su ta amžinybe, kad pakiltume virš kasdienybės ir pažiūrėtume į save iš kitos pozicijos. Manau, kad mus tai daro geresniais, gražesniais žmonėmis. Tokia ir yra muzikos misija šiame pasaulyje. Ypač tokios muzikos – gražios, nesuteptos, pilnos poezijos.