Jean-Marc Luisada – nuostabus Prancūzijos pianistas, laikomas vienu geriausių F. Chopino atlikėjų pasaulyje. Jis pasižymi išskirtine gracija ir netikėtomis interpretacijomis. Pianistas yra tarptautinių konkursų laureatas, pedagogas ir aktyvus atlikėjas, bendradarbiaujantis su žymiais Europos orkestrais, ansambliais bei garsiais instrumentininkais. Už nuopelnus meno ir literatūros srityje jis buvo apdovanotas Prancūzijos ordinais.
Liepos 16 d. dieną pianistas grįžta į Paliesiaus dvarą. Koncerte jis atliks F. Chopino, G. Mahlerio, J. Brahmso ir kitų kompozitorių kūrinius.
Plačiau apie koncertą: Jean-Marc Luisada (fortepijonas, Prancūzija)
Šaltinis: LRT.LT
Klasikinė muzika, kaip ir menas apskritai, ne kartą įrodė, kaip kūryba yra neatskiriama nuo gamtos pasaulio. Ar gyvūnai kaip personažai veiktų vaizduojamuose kūriniuose, ar jie taptų menininkų kūrybiniais įkvėpėjais, – bet kuriuo atveju jie išlieka svarbūs.
Bavarijoje, Bad Reihenhalio mieste, Mozarto restorano „Reber“ sodą iki šiol puošia kompozitoriaus žmoną Constanzą vaizduojanti skultūra: prie staliuko sėdinti moteris, o šalia jos šunelis, besitaikantis nugriebti gardų torto kąsnelį. Taip, tai – W. A. Mozarto augintinis Bimberi. O Friedrichas Chopinas „Šuniuko valsą“ parašė ne atsitiktinai, o iš didelės meilės savo keturkojui augintiniui, kurį beglobį kompozitorius sutiko gatvėje ir kuris būsimą šeimininką nusekė ligi pat namo durų…
Šį šeštadienį Paliesiaus dvaro „Pasagos“ koncertų salėje rečitalį skambinsiantis prancūzų pianistas, Paryžiaus normalinės muzikos mokyklos profesorius Jeanas Marcas Luisada viename interviu šių eilučių autoriui yra prisipažinęs, kokį neišdildomą pėdsaką jo gyvenime paliko juodaplaukis labradorų retriverių veislės šunelis Bogis ir koks skaudus buvęs laikotarpis, kai prieš kelerius metus keturkojo muzikas neteko.
Jeano Marco Luisados mokinys ir geras bičiulis pianistas ir bičiulis Viktoras Paukštelis Jeano Marco prisirišimą prie gyvūno taip prisimena: „Netekęs Bogio, Jeanas Marcas ilgai jautėsi sukrėstas. Šuo buvo ir draugas, ir tam tikra pianisto įvaizdžio dalis, nes be Bogio Paryžiuje iš esmės jis nekoncertuodavo: labradorų retriveris jį lydėdavo net į iškiliausias sales ir įsitaisydavo po fortepijonu. Trumpam išeidamas iš namų, profesorius palikdavo įjungtą televizorių, kad Bogis jaustų tarsi čia pat esančius žmones.
Jei vykdavo gastrolių, visada turėdavo begalinį rūpestį: o kaipgi keturkojis, prie kurio neprileisdavo jokių kitų žmonių? Jei šuo prisiartindavo prie kurio nors iš studentų ir parkrisdavo jam prie kojų, tam mokiniui pianistas neslėpdavo papildomų simpatijų. Ir kai sykį, prieš vykdamas į Briuselį, Jeanas Marcas paprašė manęs parą pagyventi jo namuose su šuniu, pajutau didelį šio žmogaus pasitikėjimą. Nepaisant to, muzikas man kas pusvalandį skambindavo: „O kaip Bogis?“ Galiausiai neištvėrė: po koncerto griebė taksi ir – į Paryžių: supratau, kad tai kainavo liūto dalį viso uždirbto honoraro. Tiesa, jau vėliau, skrisdamas į Japoniją, man kur kas ramiau patikėdavo augintinį.“
– Užaugę su gyvūnais, vaikai paprastai ir vėliau neįsivaizduoja savo gyvenimo be keturkojų…
– Nieko panašaus nebuvo. Tik muzika. Kai emigravę iš Tuniso įsikūrėme Alese, nedideliame Pietų Prancūzijos miestelyje, abu tėvai, ypač mama, pradinių klasių mokytoja, dėl mano uždarumo buvo labai sunerimę. Mažai su kuo kalbėdavau, tik niūniuodavau per radiją išgirstas melodijas, o kai išmokau elgtis su patefonu, kasdien užsidėdavau kurią nors vinilinę Ludwigo van Beethoveno simfonijų, atliekamų Alfredo Cortot ar Wilhelmo Kempffo, plokštelę, klausydavausi ir verkdavau. Tėvams tai toli gražu neatrodė normalu, sykį mama įsigudrino tas plokšteles slėpti ant spintos, tačiau jas greitai rasdavau: pasistatydavau kėdę ir nusiimdavau. Taigi Bogis buvo vienintelis gyvūnas mano gyvenime, kurį beatodairiškai dievinau ne tik aš, bet ir mano mama, iki tol gana rezervuotai vertinusi keturkojų laikymą namuose ir turėjusi itin didelę baimę šunims apskritai.
Kai išvykdavome atostogų į Alpes, į Aukštąją Savoją, ten sutikdavau žmonių, kurie namuose laikė keturkojus, ir šie tapo mano draugais. Prisimenu, iš Liono atvykdavo atostogauti viena dama su savo dukra ir visada atsiveždavo pinčerių veislės šuniuką, vardu Bembis – jis buvo geriausias mano atostogų draugas. Vėliau, paauglystėje, kai į namus ateidavo guvernantė, ji atsivesdavo auksaspalvį retriverį, vardu Amberis. Reto mielumo gyvūnas. Jis leido suprasti, kad šuo gali būti ne tik vaikiškų žaidimų partneris, bet ir žmogaus draugas egzistencine prasme. Psichologinį prieraišumo gyvūnui poreikį pajutau, kai mirė mano tėvas. Puikiai žinojau, kad jo niekas nepakeis, tačiau labai norėjau, kad kažkas nuolat būtų šalia. Taip į mano gyvenimą atėjo Bogis.
– Kodėl pasirinkote būtent labradorų retriverių veislės šuniuką?
– Dėl be galo draugiško žvilgsnio, itin mielo snukučio ir neapsakomai draugiškos elgsenos. Šie šunys niekada nekrečia piktadarybių, nesinešioja jokios klastos. Per visą savo gyvenimą Bogis ne tik nebuvo niekam įkandęs, bet ir niekada nesikėsino to daryti. Labradorų retriverių veislę įsidėmėjau dar nuo tada, kai su jais matydavau laimingus Prancūzijos prezidentus: Georgesʼą Pompidou – su savo Jupiteriu, Valéry Giscardʼą dʼEstaingʼą – su Samba, François Mitterandʼą – su patinėliu Nilu, o paskui ir tos pačios veislės patele Baltija. Taigi nuvykau į Burgundiją, kur veisiami šie šunys, ir konsultantei papasakojau savo istoriją apie tėvo netektį. Moteris neturėjo kito pasiūlymo kaip rekomenduoti labradorų retriverį.
Vėliau prancūzų aktorė Macha Méril, kompozitoriaus Michelio Legrandʼo našlė, yra prisipažinusi, kad nesutikusi geresnio pasivaikščiojimų pašnekovo už labradorų retriverį. Aš jai pritariu šimtu procentų: keliaudamas su Bogiu, susidarydavau įspūdį, kad jis supranta begalę žodžių. Tačiau tai, kas labiausiai džiugino ir iki šiol džiugina mano širdį, – augintinis suprato muziką, Bogis visada gulėdavo po fortepijonu, todėl mintinai žinojo visą mano skambinamą repertuarą.
Suprantama, jis dievino W. A. Mozartą: šis tiesiog keldavo ekstazę – kad ir kurį šio kompozitoriaus kūrinį skambinčiau, šuo atsiguldavo ant nugaros, jausdavo palaimą ir begalinį saugumą. Santūriai išklausydavo D. Šostakovičių, dar kur kas mieliau – C. Debussy (gal todėl, kad impresionistas ir prancūzas), tačiau labai nekentė S. Prokofjevo: vos tik išgirdęs kelias natas, jis stengėsi slėptis ir dažniausiai pasitraukdavo į savo kambarį.
– Kai Bogis pasirodė jūsų gyvenime, buvote jau brandaus amžiaus muzikas su nusistovėjusia gyvenimo tvarka. Kaip šuo ją pakeitė?
– Jis mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom, tačiau sykiu padarė labai laimingą. Reikėjo viską pertvarkyti. Iš pradžių gyvenau prie pat Vogėzų aikštės ir skvero, Marė rajone, paskui persikėliau į buvusį mano pirmosios fortepijono mokytojos Denyse Rivière butą šešioliktajame rajone, itin jaukiame Passy kvartale (čia gyvenu iki šiol). Žinojau, kad Bogio gyvenimą reikės kažkaip suderinti su savo koncertinėmis kelionėmis, darbu Paryžiaus normalinėje muzikos mokykloje.
Tiesa, dėl Paryžiaus buvo ramu: keturkojis draugas mane lydėdavo visur, ir visiems jis buvo ne kliūtis, o didelis džiaugsmas. Net ir koncertuojant tokiose salėse kaip Le théâtre des Champs-Élysées, Salle Gaveau, taip pat ir Musée Jacquemart-André, mano keturkojis draugas gulėdavo po fortepijonu. Kai tekdavo ruoštis į oro uostą, jau iš anksto išgyvendavau didelį nerimą – kaip mano nebuvimą namuose ištvers Bogis, kaip jis be manęs? Laimei, tuo pasirūpindavo mano nuostabi bičiulė, vardu Nathalie, kuri gyveno kaime už Paryžiaus ir kuri tam tikra prasme tapo Bogio mama.
Žinoma, su savo keturkoju draugu galėjau skristi lėktuvais, tačiau šis paniškai bijojo ir lėktuvų, ir skrydžių. O keliones traukiniais dievino. Todėl jei tik būdavo galimybė koncerto vietą pasiekti traukiniu, jei tai būdavo ne Japonija, visada rinkdavausi šią transporto priemonę. Ir būtinai – pirmąja klase. Mėgstamiausias Bogio miestas – Praha. Siusiodamas po Karolio tiltu, jis jausdavo ypatingą malonumą.
Suprantama, tai ką mėgau aš pats, negalėjo nemėgti šuo. Tarkime, kiną. Turiu nepaprastai gausią filmų kolekciją – nuo nebyliojo prancūzų kino iki šiuolaikinio. Savo studentus kviečiuosi į namus, ir mes žiūrime kino klasiką, ieškome kine muzikos, o muzikoje – kino. Bogis būdavo aktyvus tokių meno atrakcijų veikėjas. Su mano draugais kartu eidavome į mėgstamiausius Paryžiaus restoranus. Net į kino teatrą keliaudavome kartu: aišku, per seansą mano draugas prie kojų užsnūsdavo…
– Prisirišimas prie gyvūno ir besąlygiška meilė – tokie efemeriški dalykai…
– Išgyventos emocijos nepamatuojamos laiku, jos – amžinos. Apie jas kalbu, tarsi visa tai būčiau patyręs ne prieš aštuonerius metus, o šiandien, čia ir dabar. Bogio buvimas lydėjo pačius geriausius mano koncertus, labai padėjo jiems ruošiantis, tarkime, koncertiniam turui Japonijoje, ypač repetuojant R. Schumanno „Karnavalą“ ar itin sudėtingą F. Liszto Sonatą h-moll.
Deja, jau būdamas septynerių, Bogis patyrė pirmą paralyžiaus priepuolį. Žinojau, kad labradorų veislės šunys labai jautrūs ir pažeidžiamos sveikatos. Tačiau kad tai nutiks mano draugui, buvo sunku suvokti. Keturias valandas trukusi operacija pas vieną profesionaliausių Europoje veterinarijos chirurgų praėjo sėkmingai, ir Bogis po jos be didelių rūpesčių dar gyveno iki dvylikos metų.
Paskui – pusantrų metų trukęs sunkusis periodas, įskaitant ir dializių, kraujo perpylimo seansus, buvo ir didelių rūpesčių laikas, ir tarsi atsisveikinimo preliudija. Kai pamačiau, kad Bogis pamažu nustoja ėsti, netgi suka nosį nuo mudviejų mėgstamiausio sūrio, pasidarė be galo liūdna. Tomis akimirkomis ir aš praradau apetitą. Kai netekau savo keturkojo draugo, ištisas savaites šluosčiausi ašaras, grįžus namo vakarais būdavo be galo liūdna, apėmė absoliuti vienatvė, net Bogio kvapo man trūko…
Šiandien mane šildo hermetiškai uždaryta Bogio palaikų-pelenų dėžutė. Kad ir koks pasirodyčiau keistuolis, tačiau tikiu, nes jaučiu, kad ši dėžutė, pridėjus ją prie krūtinės, teikia didelės energijos ir neleidžia paskęsti ir užsiverti liūdesyje. Kai išeinu pasivaikščioti Paryžiaus gatvėmis ir sutinku priešais save labradorų retriverių veislės šunis, regis, vieni kitiems rodome ypatingą dėmesį. Ypatingesnį nei bet kada kitada.