Pagrindinis > Apie mus skelbia > LRT.LT: Džiazo pianistas ir kompozitorius Egidijus Buožis: didžiausias iššūkis kiekvienam menininkui yra būti išgirstam

LRT.LT: Džiazo pianistas ir kompozitorius Egidijus Buožis: didžiausias iššūkis kiekvienam menininkui yra būti išgirstam

Egidijus Buožis – džiazo pianistas, kompozitorius, prodiuseris ir muzikos profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedroje. Atlikėjas yra įvaldęs platų repertuarą: nuo gerai žinomų džiazo standartų iki originalių šiuolaikinio džiazo kompozicijų su be-bop, hard-bop, cool, fusion, acid ir etno džiazo elementais.

Džiazu jis susidomėjo 12-os metų, o 1984 m. laimėjo pirmąją premiją tarptautiniame džiazo improvizacijos konkurse Vilniuje. Atlikėjas yra surengęs nemažai koncertų solo, su orkestrais ir garsiais džiazo atlikėjais, išleidęs septynis autorinius CD, 2003 m. buvo nominuotas „Metų džiazo interpretuotoju“ ir apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos „Auksiniu disku“.

Kovo 25 d. Paliesiaus dvare E. Buožis atliks savo autorines džiazo kompozicijas. Belaukdami džiazo rečitalio, pakalbinome atlikėją.

Plačiau apie koncertą: 03.25 | Džiazo rečitalis: Egidijus Buožis (fortepijonas)

Šaltinis: LRT.LT


Grojate fortepijonu. Kaip susipažinote su šiuo instrumentu, ar iškart pajutote ryšį?

‒ Jokio ryšio nebuvo. Tai tiesiog buvo mano tėvų valia, buvau įstatytas į šias vėžes nuo penkerių metų. Nuo to viskas prasidėjo.

Ryšys ir supratimas, kad tai yra mano instrumentas ir mano sritis, turbūt atėjo jau studijų laikais. Mokykloje tai vis tik buvo labiau darbas per prievartą – juk nė vienam vaikui nėra didelio malonumo per prievartą sėdėti prie instrumento. Žinoma, visada džiaugdavausi, kai kas nors gerai pavykdavo, sulaukdavau gero įvertinimo. Labai tingėdavau mokytis tekstus iš natų. Gal ne tai, kad tingėdavau, tiesiog ilgiau užtrukdavo – o su menine puse labai greitai gaudavosi. Tie dalykai visada būdavo tam tikras stabdis. Aštuntoje klasėje galvojau apskritai mesti muziką… bet gavosi taip, kad likau. Dabar ir toliau tęsiasi visa veikla.

 

Kas Jums, kaip atlikėjui, yra koncertas? Ką koncerto metu Jums svarbiausia padaryti?

‒ Yra keletas faktorių. Koncertas pirmiausia yra savo minčių, jausmų išsakymas muzikos kalba, siekis rasti atgarsį klausytojo širdyje. Kuomet klausytojas išeina iš salės ir sako „O, jis teisingai pasakė tais muzikos garsais!“ – tai didžiulis džiaugsmas kiekvienam atlikėjui.

O mūsų misija, be abejo, yra šviesos nešimas bei minčių, susimąstymo, vidinio jausmo sužadinimas. Tuo labiau, jog dabar mes aplink turime tiek daug vienpusiškos informacijos, ir, manau, trūksta šviesios kultūrinės, optimistinės gaidos. Manau, kad menas, muzika, dailė turi misiją žmogų kelti, kad jis nebūtų tuo primityvu, gyvenime suinteresuotu tik materialiąja puse.

 

2015 m. patekote į Gineso rekordų knygą už ilgiausios spontaniškos džiazo kompozicijos (72 minučių) atlikimą pasaulyje. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, ar seniai tokia idėja buvo kilusi, ar daug teko ruoštis?

‒ Pasakyčiau, jog tai buvo ne visiškai spontaniška – aišku, improvizacijos yra, nes džiazas be improvizacijos neįmanomas. Bet viso koncerto struktūra, kertinė konstrukcija buvo numatyta. Dabar dažnai darau vienos kompozicijos koncertinį formatą, tokį planuoju daryti ir Paliesiuje, nes tiek užsienio koncertuose, tiek Lietuvoj šitas formatas pasiteisino ne kartą – kai tiesiog visą koncerto dalį kartu su žiūrovais praleidžiame muzikoje be pertraukų, tokioje muzikinėje kelionėje.

Nebuvo pirmaeilė užduotis pasiekti rekordą – labiau pateikti tą formatą, kuris anksčiau nebuvo daromas (bent jau man nėra tekę girdėti apie tokį). Bet džiaugiuosi, kad taip atsirado šis įrašas mano biografijoje, toks pažymėjimas (šypsosi).

 

Taip pat esate laimėjęs prizų konkursuose, jūsų albumas buvo įvertintas 5 iš 5 gramofonų žurnalo „Gramofonas“, buvote nominuotas „Metų džiazo interpretuotoju“… Kokiais pasiekimais labiausiai didžiuojatės?

– Ne tai, jog didžiuojuosi, bet labiau tiesiog džiaugiuosi. Džiaugsmas visada didelis. Paskutinių metų ryškesni pasiekimai yra mano išleisti kompaktiniai diskai, kompaktinės plokštelės. Paskutinė išleista – „Labyrinth“ („Labirintas“), su Al Di Meola, Brianu Brombergu, Xavieru Desandre’u Navarre’u, pasaulinio masto, aukščiausio lygio muzikantais. Al Di Meola faktiškai yra legenda mūsų gitaros pasaulyje. Albumas „Labyrinth“ buvo įrašytas Hamburge. Prieš tai dar buvo įrašyta kompaktinė plokštelė „Pictures“ („Paveikslai“) su skandinavų džiazo žvaigždėm: Larsu Danielssonu, Caecilie Norby, Arve Henriksenu.

Šiems albumams reikėjo skirti daug laiko ir paskutinius 8–9 metus daugiau kūrybinio laiko praleisdavau užsienyje – ten buvo ir įrašai, ir grojimas su užsienio muzikantais, tad kartais tekdavo prabūti ištisas savaites, toks jau buvo grafikas. O dabar, po tiek užsieninių darbų, vėl krypsta mintys ir žvilgsnis į Lietuvą – bręsta kūrybinės idėjos su Lietuvos muzikantais, projektai Lietuvoje.

 

Ką manote apie Lietuvos džiazo sceną? Ar pastebite daug skirtumų tarp jos ir kitų šalių džiazo kultūros?

– Pirmiausia, ką pastebiu, tai šio žanro valstybinis palaikymas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje į menus žiūrima visai kitu lygmeniu, to pas mus trūksta. Skandinavijoje menas yra viena iš finansavimo prioritetinių sričių, o pas mus šitie dalykai kažkur po stalu pakišami, kur niekas neranda. Žiūrint ir lyginant kultūrinius dalykus tenai ir čia, tiesiog matai, kokias jie turi palaikymo sąlygas, sąlygas darbuotis, vystyti savo meninius sugebėjimus. Ta terpė užtat kitokia, rezultatai iš esmės didesnės apimties.

Jokiu būdu nesakau, kad Lietuvoje yra blogi muzikantai. Bet žinodamas mūsų valstybės, mūsų menininkų potencialą, kokio lygio menus mes turime Lietuvoje, visose srityse… manyčiau, jog tai vienas mūsų brangakmenių, ką Lietuva turi ir galėtų rodyti tiek užsienyje, tiek puoselėti čia – deja, vis to pasigendu. Tad tikrai tarp menininkams sudarytos terpės užsienyje ir čia kol kas yra didelis skirtumas. Nežinau, kiek laiko dar jis bus, bet linkiu, kad kuo greičiau išnyktų.

 

Kaip muzikantas, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?

‒ Turbūt, kad didžiausias iššūkis kiekvienam menininkui yra būti išgirstam. Kad tai suskambėtų su atgarsiais klausytojų širdyse. Dažniausiai biurokratiniai, fiziniai, administraciniai dalykai tampa esminiais trukdžiais, jie dažnai net neadekvatūs, jų per daug – tad iššūkis yra juos nugalėti. Rodos, iššūkis įgauti profesionalius įgūdžius jau praeitas, jau turi ką pasakyti, o tenka daugiau dėmesio skirti administracinių kliūčių pašalinimui nei ruošimuisi koncertui. Na, bet vis gyvenam ir viliamės, kad pagaliau kada nors galėsime laisviau kvėpuoti.

 

Kokią žinutę perduotumėte būsimai publikai Paliesiaus dvare?

– Džiaugsiuosi kiekvienu atėjusiu į koncertą ir atiduosiu viską, ką turiu, ką galiu. Niekuomet neskirstau nė vieno koncerto į daugiau ar mažiau svarbų, visi yra vienodai svarbūs, visiems ruošiuosi atsakingai. Labai tikiuosi, jog su klausytojais užkursim tą bendrą koncertinį laužą, kuris liepsnotų kūrybine ugnimi. Man, kaip atlikėjui, visada gera, kuomet aš jaučiu publikos palaikymą, tuomet su dviguba energija atiduodi, ką turi, ratas įsisuka… ir gaunasi geriausi įmanomi rezultatai. Tad tokia ta mano žinutė: džiaugsiuosi kiekvienu, kuris atėjo, ir būsiu sąžiningas bei atviras savo menu.