Balandžio 15 d. Paliesiaus dvare laukia styginių kvarteto „Brooklyn Rider” koncertas. Ansamblis išsiskiria įspūdingu atlikimo stiliumi ir nenumaldomu muzikinių nuotykių troškimu.
Jie gerbia tradiciją, tačiau ja neapsiriboja – nuolat ieško naujovių, eksperimentuoja, žongliruoja disciplinomis. Kvarteto repertuare ir Beethovenas, ir klasikinė persų muzika, ir amerikiečių folkloras, ir šiuolaikiniai kompozitoriai. Džiazas, pop, indie muzika, bossa nova ar Fedrico Garcia Lorca poezija? Jiems nieko nėra neįmanomo.
„NPR Music“ pastebėjo, kad „Brooklyn Rider“ prikėlė 300 m. senumo styginių kvartetą iš numirusiųjų ir pavertė jį moderniu, šiuolaikine dvasia alsuojančiu ansambliu. Kvartetas nuolat bendradarbiauja su kitais įvarių sričių menininkais ir atlikėjais: meksikiečių džiazo vokalistu Mogas Herrera, mecosopranu Anne Sofie von Otter, choreografu Brian Brooks, buvusia prima balerina Wendy Whelan, bandžos virtuoze Bela Fleck, iranietiškos muzikos atlikėju Kayhan Kalhor, airių smuikininku Martin Hayes.
Bendradarbiavimo vaisiai – sėkmingi įrašai „Dreamers“ („Sony Music Masterworks“), „so many things“ („Naive Records“), „Juno concerto“, „The Imposter“, „Silent City“ („World Village“), „Irish Times“ („In A Circle Records“) ir pasirodymai „Some of a Thousand Words“, „Chalk and Soot“ ir kt.
Kvarteto nariai tiki, kad muzika nėra tik muzika, kiekvienas kūrinys yra pasauliui siunčiama svarbi žinutė. Prieš pandemiją išleistas albumas „Healing Modes“ („In A Circle Records“) nominuotas „Grammy“ apdovanojimui – jame skamba iškilusis Beethoveno „Opus 132“ – kompozitoriaus testamentas apie išgijimą ir gydančią kūrybos galią.
Charizmatiškieji „Brooklyn Rider“ nuolat gastroliuoja po visą pasaulį ir yra puikiai vertinami muzikos kritikų.
Plačiau: 04.15 | Brooklyn Rider (styginių kvartetas, JAV)
Šaltinis: LRT.LT
Į interviu klausimus atsakė kvarteto smuikininkas Colinas Jacobsenas.
– Paskutiniai Bacho žodžiai: „Neverkite dėl manęs – išeinu ten, kur gimsta muzika“. O kur, pasak jūsų, gimsta muzika?
– Muzika žmogui yra tokia pat natūrali kaip ir kalba. Nuolat jaučiame plakančios širdies ritmą. Nuo neatmenamų laikų grojame būgnais ir šokame. Norėdami nuraminti vaikus, skleidėme garsus, virtusius lopšinėmis. Liūdėdami dėl prarasto draugo, giminaičio, verkėme ir aimanavome, iš ko irgi gimė dainos.
Neseniai atlikti neurologijos tyrimai parodė, kad žmonių muzika yra panaši į paukščių giesmę, nes daro poveikį klausytojui ir stimuliuoja mezolimbinę sistemą, atsakingą už motyvaciją bei norą gauti apdovanojimą. Vadinasi, ir paukščių giesmė, ir žmonių muzika skirta dainuoti serenadoms ir vilioti klausytojams.
Mums, styginių kvartetui, muzika gimsta įsivaizduojamoje erdvėje, kur prieš iškeliaujant ant scenos, pas klausytojus, mūsų kuriami garsai susilieja. Bacho žodžiais tariant, jaučiamas mistiškumas, kurį galėčiau nusakyti taip: muzika gimsta iš tylos (tyla prieš natą, prieš gimimą, po mirties). Poetas T.S. Eliotas apie tai yra parašęs eilėraštį „Keturi kvartetai“, štai ištrauka:
„Words move, music moves
Only in time; but that which is only living
Can only die. Words, after speech, reach
Into the silence. Only by the form, the pattern,
Can words or music reach
The stillness…“
– Ar prieš lipdami ant scenos atliekate kokį nors ritualą?
– Paprastai susikabiname rankomis. Darome tai intuityviai. Tačiau ir moksliniai tyrimai rodo, kad sporto komandos, kurių nariai nevengia fizinio kontakto (susidaužia rankomis, tapšnoja per petį ir pan.), laimi dažniau. Žinoma, muzikos lauke „laimėti“ negalime (išskyrus muzikos konkursus, bet ir tai yra labai abejotinas ir subjektyvus dalykas), tačiau neatlikę savo ritualo, scenoje jaučiamės mažiau susiję…
– „Brooklyn Rider“ – itin sėkmingas ansamblis. Kas jus įkvepia?
– Manome, kad styginių kvartetas yra nuostabi forma, leidžianti išreikšti daugybę kultūrinių įtakų, pradedant turtinga 300 metų styginių kvarteto istorija. Balsų ir faktūrų pusiausvyra, kurią galima pasiekti keturiais styginiais instrumentais, įkvėpė ne vieną garsų kompozitorių.
Schuberto „Mirtis ir mergelė“ yra puikus pavyzdys, šį kūrinį atliksime ir Paliesiaus dvare. Šiuolaikiniai kompozitoriai Caroline Shaw, Philipas Glassas ir Osvaldo Golijovas taip pat turi stiprų ryšį su styginių kvartetu, todėl manome, kad jie yra sukūrę nuostabių pavyzdžių, pagerbiančių kvarteto istoriją ir atskleidžiančių naujas išraiškos priemones.
Įkvėpimo randame ir muzikos bei meno žanrų eklektikoje. Taip pat mus „maitina“ istoriniai įrašai, atsiradę iki Antrojo pasaulinio karo, nevakarietiškos muzikinės kultūros, folk/džiazo/pop muzikantai, vaizduojamųjų menų atstovai ir choreografai. Dėl šios priežasties bendradarbiaujame su daugybe menininkų – nuo persų tradicinės muzikos atlikėjo Kayhano Kalhoro iki švedų mecosoprano Anne Sofie Von Otter, airių smuikininko Martino Hayeso, džiazo saksofonininko Joshua Redmano, choreografų Pam Tanowitz ir Johnas Heginbothamas, bandžos atlikėjos Belos Fleckas ir t.t.
Nuolat kuriame projektus, kurie, tikimės, turės atgarsį ne tik klasikinei muzikai skirtame pasaulyje: pavyzdžiui, neseniai gimęs projektas „Healing Modes“ (gydymo ir muzikos tema, kurios centre – Bethoveno opusas 132 ir 5 nauji kūriniai) arba būsimas projektas „Four Elements“, į pasaulį ir šio šimtmečio klimato iššūkius žvelgiantis per 4 klasikinius Žemės elementus – žemę, ugnį, orą ir vandenį.
– Savo kūryboje bendradarbiaujate su daugybe kitų muzikantų. Kokie iššūkiai?
– Mums įdomūs muzikantai, savo kūryba verčiantys išeiti iš komforto zonos, trumpam suklusti, patirti ką nors visiškai naujo, o jei dar kyla bendro projekto vizija, būtinai pasiūlome bendradarbiauti! Tiesiog kartais taip susižavime kitų kūryba, kad galima sakyti, muzikaliai įsimylime ir kviečiame juos į muzikinį pasimatymą. O kartais patys gauname kvietimą bendradarbiauti. Dirbant su žmonėmis iš kitos muzikinės kultūros, svarbu pagauti kitokį ritmą, atpažinti kaip melodija linguoja, nes mums ji gali būti visiškai nepažįstama ir nauja.
Žmones, su kuriais dirbame, matome kaip jų muzikinės tradicijos atstovus, kaip gyvus muzikos laidininkus, o styginių kvartetą – kaip būdą sutelkti ir naujai aprašyti šią savitą energiją įžengiant į naują, nežinomą teritoriją, nepriklausančią Vakarų klasikinės muzikos ar kitai tradicijai. Vienas iš evoliucijos procesų, lemiantis didžiausią naujų gyvybės formų gausumą, vyksta ties dviejų ekosistemų (pelkių, koralų rifų ir kt.) riba, kur susiduria skirtingi, tačiau bendro tikslo motyvuojami, pasauliai. Taip nutinka ir mūsų bendradarbiavimo projektų metu – susidurdami vieni su kitais, stengiamės užčiuopti kažką gilaus, universaliai svarbaus ir bendro, o ne pateikti praskiestas dviejų skirtingų muzikinių tradicijų versijas.
Tai – puikus būdas išmokti naujų dalykų apie save ir kitus. Pavyzdžiui, persų muzikantas Kayhanas Kalhoras, mums pradėjus repetuoti kartu, niekad nenorėdavo atlikinėti kūrinio nuo vidurio – reikalavo, kad grįžtume į kūrinio pradžią, nes pasak jo, viską lėmė tinkama nuotaika ir tonas, užduodamas nuo pat pradžių. Manau, po kurio laiko jis pradėjo vertinti efektyvesnį repetavimo būdą, o mes išmokome daugiau dėmesio teikti nuotaikai. Arba Joshua Redmanas po vienos iš pirmųjų mūsų repeticijų pasakė: „Oho, panašu, kad jums labai patinka intonuoti!“ – „O tau tikrai rūpi ritmas!“
– Atrodo, kad kiekvienas Jūsų projektas išreiškia ne tik muzikines, bet ir politines ar socialines idėjas. Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite perduoti?
– Muzika nėra vakuume. Kaip sakė vienas mūsų geras draugas, muzika yra kultūros ledkalnio viršūnėje, kur jungiasi socialinė, politinė, ekonominė, aplinkosaugos ir kitos plotmės… Todėl visada puoselėjame idėjas, kurios būtų suprastos šiandienos pasaulio žmonių.
Paliesiaus dvare atliksime kompozitoriaus Osvaldo Golijovo, bene gražiausiai apibūdinusio muzikos esmę, kūrinį – jis yra pasakęs: „Gero koncerto metu muzikantai sukuria laiko ir erdvės burbulą, apgaubiantį muziką ir mus, klausytojus… Tai patirtis, puikiai aprašyta Jorge Luis Borges`o „Alefe“ ir pavaizduota kulkų scenoje „Matricoje“. Muzika – tai visiškas susiliejimas su pasauliu ir būdas pabėgti nuo jo tuo pat metu.
– Ar kada nors svarstėte apie kitą profesiją?
– Vaikystėje svajojau būti teniso ir beisbolo žaidėju. Vėliau supratau, kad norint žaisti profesionaliai, tam reikia skirti labai daug laiko ir muzika nugalėjo, tačiau iki šiol dažnai žaidžiu lauko ir stalo tenisą.
– Kuris jūsų yra ansamblio juokdarys?
– Labai sudėtingas klausimas! Iš vidaus sunku vertinti! Manau, brolių Cohenų filmas „Didysis Lebovskis“ yra neatsiejama „Brooklyn Rider“ humoro estetikos dalis. Neseniai vienas su kitu dalinomės komikų Key ir Peele vaizdo įrašais. Neabejoju, kad mūsų grupėje kiekvienas pajėgus suskelti ne vieną medinį juoką. O jei rimtai, garbės įvardinti tą vieną vienintelį šįkart atsisakysiu…
– Gražiausias metų koncertas?
– Gražiausią koncertą ar mėgstamiausią vietą įvardinti labai sudėtinga, nes tai priklauso nuo daug skirtingų dalykų: vidinio pojūčio, patalpos garso, žmonių, pasaulio įvykių ir t.t… Galiu pasakyti tik viena – kai praeitais metais po ilgos pandemijos tylos vėl pradėjome groti, kiekvieno pasirodymo metu jaučiamės labai dėkingi. Labai nekantraujame atsidurti Paliesiuje ir dalintis Schuberto, Golijovo ir Grau muzika!