Jaunoji kamerinės klasikos kritika: Žavintys ir įkvėpiantys jaunieji talentai

Tamsus ir niūrus lapkričio 16 – osios vakaras, manau, toks neatrodė tiems, kurie turėjo galimybę būti Paliesiaus dvare ir klausytis salę užpildančios muzikos. To vakaro žvaigždė – Gabrielė Agilė Bajoraitė, jauna ir talentinga pianistė, esamus aštuonioliką metų praleidusi kryptingai: nuo 2008 metų besimokanti Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje (Eglės Jurkevičiūtės-Navickienės, vėliau Aido Puodžiuko klasėje); pelniusi apdovanojimus už geriausius klasikinių ir šiuolaikinių kūrinių atlikimus nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose. Greta koncertų Danijoje, Lenkijoje bei Lietuvos Nacionalinės filharmonijos Vilniuje, įvairių Lietuvos miestų, Paliesiaus dvaras taip pat tapo viena iš daugelio Gabrielės Agilės muzikavimo erdvių. Koncertų salę minimą vakarą  užpildė tik fortepijono garsai. Klausytojui nuobodulio jausmas turėjo būti svetimas, kadangi atlikėjos pasirinktas repertuaras buvo labai įvairus, apimantis net penkias kultūrines epochas – baroką, klasicizmą, romantizmą, modernizmą ir postmodernizmą.

Pirmųjų kūrinių trejetas paliko teigiamą įspūdį, nors nekontrastavo su tamsiu ir niūriu vakaro vaizdiniu už lango. Efektingai pradėti renginį padėjo XIX-XX a. lietuvių kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudas h-moll, VL 182A, kurio  emociją atlikėja puikiai perdavė publikai. Žavėjo merginos muzikos pajautimas, įsiklausymas, muzikinės kalbos laipsniškas vystymas. Dramatiškumo netrūko, tačiau ir nebuvo per daug, ausį džiugino giliai išgaunamas kiekvienas garsas. Panašios mintys sieja ir kitus atliktus M. K. Čiurlionio kūrinius – Preliudą d-moll, VL 325 ir Preliudą H-dur, VL 186. Preliudų h-moll ir d-moll interpretacijos pasirodė ganėtinai panašios, nors greitesnis muzikinio audinio plėtojimas bei staigus atoslūgis pasirodė įdomus ir skirtingas. Preliude H-dur staiga dramatišką emociją mergina keičia subtiliu romantiškumu, ramiai, švariai ir tiksliai išgaudama gaidas, nors subjektyviai man, gaila, šis kūrinys iš minėtojo trejeto pasirodė mažiausiai įdomiai interpretuotas.

Romantiškai dramatinė nuotaika iš scenos nedingo ir tai pasirodė gana keista, kadangi vėliau skambėjusio vokiečių kompozitoriaus Johanno Sebastiano Bacho Preliudo ir fugos cis-moll, BWV 849  atlikimas pasirodė kiek tolimas nuo barokinės interpretacijos, nors polifoniškai suskambėjo visi balsai – balsavada buvo girdima gana aiškiai, tačiau tikėjausi didesnio kontrasto tarp skirtingų laikotarpių kūrinių… Tad negaliu teigti, kad kitus žiūrovus, kaip ir mane, ši kompozicija neprivertė nuobodžiauti. Tačiau neslėpsiu, –  techniniai merginos gabumai žavėjo ir neleido suabejoti jos turima turtinga patirtimi. Prie šio žavesio teko grįžti vėliau jai atliekant Anatolijaus Šenderovo M.K. Čiurlionio eskizus: Vinjetę liaudies dainai, Varpą, Angelą, Gintaro rūmus bei Claudo Debussy Etiudus (nr. 7. nr. 9, nr. 11).

Tik panašiems apmąstymams spėjus įsivyrauti, staiga nustebino suskambėjusi žymaus XVIII a. austrų kompozitoriaus  Josepho Haydno Sonatos fortepijonui nr. 59 Es-dur I dalis. Ore pakvipo klasicizmu – šmėsteli mintis jau nuo pat pirmųjų kūrinio taktų, išgirdus lengvą ir nuotaikingai haydnišką sonatos atlikimą. Kontrastas pavyko, pagaudamas klausytojų dėmesį ir netrukus sugrįžo su atliekama dar viena Sonata fortepijonui op. 1 , kurios autorius – XX a. kompozitorius, atonalios  ir dvylikatonės muzikos kūrėjas Albanas Bergas. Akivaizdu, kad bet kokiame klasikinės muzikos koncerte panašus kūrinys dėl polinkio į atonalumą priverstų auditoriją suklusti, tačiau tą vakarą prie klausytojų susidomėjimo ryškiai prisidėjo ir atlikėja, charizmatiškai skambindama įvairius niuansus, augindama kūrinį iš pat pradžių ir tarsi išleisdama kvapą kartu su jo pabaiga.

Koncertui apibendrinti puikiai tiko Frederico Chopino Scerzo nr. 2 b-moll, op.31. Jau daugelį kartų girdėtas kūrinys tą vakarą suskambo iš naujo, merginos perteikiama emocija mane pasiekė, o ir kūrinio interpretacija bei pajutimas, subtiliai atskleidžiantis muzikos grožį, nepasirodė  svetimas. Netgi privertė nusišypsoti, tikiu, kad ne tik mane, bet ir kitus tą vakarą sėdinčius salėje.

Neabejotinai, –  renginys pavyko, o atlikėja Gabrielė Agilė Bajoraitė buvo verta garsesnių ir gausesnių aplodismentų. Ne viskas patiko tokiems subjektyviems klausytojams kaip aš, tačiau drąsiai vadinu to vakaro žvaigždę ateityje žavinčiu ir įkvėpiančiu jaunuoju talentu.

 

Parengė Jekaterina Kostina