Lietuvių publika man pasirodė labai panaši į Japonijos klausytojus, – po koncerto Paliesiaus dvare sakė vienas iškiliausių pasaulyje flamenko gitaristų ispanas Juanas Manuelis Canizaresas. – Kol groju, salėje mirtina tyla. Tačiau nuskambėjus paskutiniams akordams publika pratrūksta griausmingais aplodismentais“.
Iki šiol 74 pasaulio šalyse koncertavęs, tačiau nėkart į Rytų Europą neužsukęs 52 ispanas į Paliesiaus dvarą atvyko po ne vienus metus trukusio bendravimo su dvare vykstančių renginių meno vadovu, pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu. Maestro partneriais scenoje yra buvę ne tik Berlyno filharmonijos, Dresdeno, Barselonos simfoniniai orkestrai, bet ir Peteris Gabrielis, Enrique Morente, Alas di Meola ir kiti.
– Du koncertus savaitgalį Lietuvoje surengėte Paliesiaus dvare. Stiklo gaubtu apvilkti griuvėsiai – unikali erdvė, viliojanti atlikėjus išskirtine akustika. Kokį įspūdį ši koncertų salė paliko Jums?
– Tai fantastiška vieta, pripildyta gamtos. Tikra laimė koncertuoti iš visų pusių apsuptam gamtos. Be to, čia tiek daug meno, visur daugybė puikių paveikslų. Tokia aplinka ir mane pripildo energijos menui. Galiu labai gerai susikoncentruoti savo pasirodymui. Tai tikra šios vietos magija.
– Ar skiriasi Jūsų koncertai prestižinėse pasaulio koncertų salėse ir tokiose išties unikaliose vietose, kokia yra Paliesiaus dvaro Pasagos salė?
– Grodamas atiduodu viską, ką turiu. Nesvarbu, koncertas – didžiulėje koncertų salėje ar tokioje jaukioje erdvėje, kokia yra ši. Skirtumas tas, kad didelėje salėje nuo klausytojo mane skiria atstumas. Čia atstumo nėra. Tai labai intymu. Ir tai puiku.
Lietuva yra 75-oji šalis, kurioje koncertuoju. Man niekada nesvarbu, kur važiuoju. Svarbiausia – muzikos kalba užmegzti ryšį su žmonėmis. Ir visai nesvarbu, kur tai vyksta.
– Kokia publika Jums pasirodė Paliesiuje? Ar galėtumėte ją palyginti su kokios nors kitos šalies klausytojais?
– Jūsų publika nuostabi, man buvo labai gera jiems groti. Salėje tvyrojo visiška tyla, tokia net ypatingai dvasinga atmosfera. Kartais koncertuose publika kalbasi, būna triukšminga. Tačiau čia klausytojai buvo susikoncentravę į muziką. Jie buvo kaip vienas, ir man dėl to labai gera.
Lietuvius galėčiau palyginti su japonais. Japonai labai kuklūs, santūrūs. Atrodo, kad koncerto metu jie net nekvėpuoja, neišgirsi jokio pašalinio garso. Tačiau vos nuskamba paskutinis akordas, jie sukelia tokius griausmingus aplodismentus, kad vau!
Nežinau, ar lietuviai tokie pat kuklūs ir santūrūs kaip japonai. Bet jie gerbia muziką, ja mėgaujasi, nors daro tai ramiai, susitelkę į muziką. Tai nuostabu.
– Jūsų tėvai buvo flamenko dainininkai, brolis Rafaelis taip pat profesionalus gitaristas. Pats gitara grojate nuo šešerių. Ar šeimos koncertai buvo, o gal ir tebėra įprastas dalykas?
– Su Rafaeliu šiandien kartu nekoncertuojame, nors jis grojo mano grupėje ir drauge surengėme tikrai daug koncertų. Dabar jis gyvena Barselonoje, aš su žmona Mariko – Madride, susitikę neištveriame nepaėmę į rankas gitarų, bet darome tai savo džiaugsmui.
Rafaelis Barselonoje turi savo flamenko gitaros mokyklą, kurioje dėsto.
Tėvas prieš dvejus metus mirė, mama taip pat jau labai garbaus amžiaus, tad namų muzikavimai su jais jau praeitis. Žinoma, kai buvau vaikas ir vėliau, namuose visada girdėdavau dainuojantį tėvą.
Barselonoje ir visoje Ispanijoje labai daug flamenko klubų, pasirodymus rengiančius kiekvieną vakarą. Vaikystėje tėvas mane nusivesdavo į vieną tokių klubų, kur aš grodavau gitara. Kartais tėvas neištverdavo ir pradėdavo dainuoti kartu su dainininkais scenoje. Bet tai buvo prieš daug metų.
– Nesate nei futbolo, nei koridos gerbėjas. Kaipgi ilsitės, kai ilsisi Jūsų gitara?
– Man labai patinka žaisti šachmatais. Mūsų su Mariko namuose yra 500 knygų apie šachmatus. Žaidžiu tikrai daug, laikau save mėgėju profesionalu. Žaidžiu internetu, nes Ispanijoje nėra populiarūs šachmatininkų mėgėjų klubai.
Taip pat labai mėgstu skaityti knygas. Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ – pati mėgstamiausia mano knyga. Apskritai labiausiai mėgstu ispanų literatūrą, taip pat F. Kafką, A. Kamiu, F. Dostojevskį.
– Kaip ir Jūsų brolis, savo talentu dalinatės su studentams. Koks esate mokytojas?
– Mokau studentus, kurie nori tapti profesionaliais gitaristais, kuriems grojimas gitara nėra tik paprastas pomėgis. Vertinu tai kaip man tenkančią didžiulę atsakomybę. Šie jauni žmonės turi pasirinkti teisingą kelią, o aš žinau, koks tas kelias, nes turiu sukaupęs daug patirties ir kaip gitaristas, ir kaip atlikėjas. Žinau, koks tiesiausias kelias ir nori jį parodyti savo studentams, kad jie neprarastų laiko klaidžiodami.
Madride Jūs galite manęs paklausti, kaip nukeliauti į Vilnių. Galiu pasiųsti į priešingas puses ir abiem atvejais Vilnių pasieksite. Tik vienas kelias bus tiesus, o keliaudami kitu turėsite apsukti aplink visą žemės rutulį. Tuo pačiu principu aš vadovaujuosi mokydamas groti gitara – savo mokiniams turiu nurodyti tiesiausią ir trumpiausią kelią.
Papasakosiu apie vieną studentą, kuriam nepatiko nuobodūs gitaros pratimai. Vieną dieną pasisodinau jį šalia ir pakviečiau pagroti vieną pratimą drauge. Grojome valandą, dvi, tris. Taip, tai buvo nuobodu, bet jam patiko ir jis pradėjo mokytis. O po trijų mėnesių paskambino man ir sako: „Ačiū Jums, profesoriau, kad parodėte man teisingą kelią, kaip mokytis. Dabar man patinka mokytis, patinka nuobodūs pratimai, kurių anksčiau negalėjau pakęsti“.
Jei atrodo, kad žinau paslaptį, kaip groti gitara, tai netiesa. Nėra jokios paslapties, reikia dirbti. Žinoma, ir talentas be galo svarbus. Juk ne kiekvienas vaikas, žaidžiantis futbolą, taps Maradona ar Messi. Bet net ir neturėdamas talento, tačiau praktikuodamas kiekvieną dieną gali pasiekti labai aukštą lygį.
– Ar jau klausėte lietuviškos muzikos?
– Viktoras Paukštelis man jos jau pririnko, bet kol kas nespėjau. Žinau, kad lietuvių folkloras labai gražus ir įdomus.
Kur bevažiuočiau, ieškau to krašto folkloro muzikos. Tai taip skirtinga nuo muzikos, kurią atlieku aš. Noriu įsileisti tą muziką į save ir išleisti kartu su flamenko garsais. Ši įtaka inspiruoja ir augina mane kaip muzikantą. Jei klausyčiau ir gročiau vien flamenko, mano muzikinis pasaulis būtų labai uždaras. Todėl klausau pačios įvairiausios muzikos.
– Kaip parinkote kūrinius koncertams Lietuvoje?
– Nuo pat vaikystės manyje buvo dvi kolonos: flamenko ir akademinė, klasikinė muzika. Dauguma flamenko gitaristų nepažįsta natų. Mano atvejis kitoks, nes muzikos profesionaliai mokiausi nuo aštuonerių. Taigi aš esu ir klasikinis, ir flamenko gitaristas. Paliesiuje skambėjusi programa ir yra šių abiejų pasaulių mišinys – mano paties flamenko kūriniai ir klasikiniai kūriniai gitarai.
Išskirtinis programoje – mano žmonai Mariko, kurią sutikau Japonijoje, skirtas „Imagen…“ Šį kūrinį parašiau galvodamas apie Mariko. Ji mano meilė. Mes visą laiką esame kartu, esame ir verslo, ir gyvenimo partneriai. Kartu būname 24 valandas per parą, 365 dienas per metus. Man Mariko labai svarbi. Kiekvieną kartą groju galvodamas apie Mariko. Šiais metais minime mūsų bendro gyvenimo 20-metį, ta proga ir sukūriau „Imagen…“.
– Jei nebūtumėte gitaristas, kas tuomet?
– Astronautas. Būdamas vaikas, gal ketverių, turėjau žaidimą, kurį labai mėgau ir kurį žaisdamas galėjau nukeliauti į Mėnulį.
Man labai patinka logika. Todėl mėgstu šachmatus ir viską, kas susiję su smegenimis. Man mąstymas ir jausmai labai susiję. Kai žaidžiu šachmatais, galvoju apie kitą ėjimą, bet kartu ir jaučiu žaidimą. Todėl man labai patinka viskas, kas jungia protą ir jausmus.
– Ar protas toks pats svarbus ir grojant gitara?
– Gitara taip pat reikia groti ir mąstant, ir jaučiant. Protas turi būti labai šaltas, o širdis karšta. Kai groju gitara, smegenys veikia šaltai, logiškai, o mano širdis energinga ir karšta.
Kai buvau labai jaunas, nieko nežinojau apie muzikos teoriją, todėl grojau taip, kaip jaučiau. Bet valdomas jausmų galėjau pasiekti tik labai ribotą lygį. Sujungęs jausmus ir protą galėjau pasiekti žymiai daugiau.