DELFI.LT: Solinių koncertų išsiilgusi Onutė Gražinytė atvers savo auksinės muzikos dėžutę

Šaltinis: DELFI

„Mes, lietuviai, labai asmeniškai priimame Ukrainos įvykius ir dėl jų išgyvename. Tai matau ir jaučiu pagal save. Tačiau repetuodama turiu kuriam laikui susikoncentruoti tik į muziką. Per ilgai grojus susuka nugarą, bet tai niekis, palyginti su nesitraukiančiomis mintimis apie karą. Muzika buvo mano meditacija ir per karantiną“, – pasakoja nuo 2015-ųjų Vokietijoje studijuojanti dešimties nacionalinių ir tarptautinių pianistų konkursų laureatė Onutė Gražinytė. Šiuo metu ji yra Lietuvoje, rengiasi net keliems labai lauktiems soliniams koncertams.


Onute, turi retą progą ilgiau paviešėti Lietuvoje?

Lietuvoje iš viso viešėsiu beveik du mėnesius, per juos trumpam turėsiu grįžti į Vokietiją. Pagaliau parvykau namo dėl solinių koncertų, tuo labai džiaugiuosi, nes jų kurį laiką nebuvo – vyko kamerinės muzikos projektai, trukdė pandemija.


Kelerius metus gyveni ir mokaisi užsienyje, bet į Vilnių traukia taip pat stipriai? Pasiilgsti čia likusios muzikalios šeimos: mamos – pianistės Sigutės Gražinienės, tėčio – dirigento, muzikos pedagogo Romualdo Gražinio, vadovaujančio chorui „Aidija“?

Vietų, kur gyvenu ar gyvenau, kur mokiausi ir grojau, jau susidarė nemažai, bet išties namai yra ten, kur mano šeima. Berlyne man tikrai gera, bet pats nuostabiausias miestas yra Vilnius.

Nesvarbu, kur būčiau, jei šalia nėra šeimos, man jų visų trūksta. Mūsų ryšys labai glaudus. Užtat dabar geriausia, kai namuose būname visi: mama, tėtis, močiutė, brolis Adomas, šuo Krrina.


Prieš kelerius metus išvykai studijuoti į Hanoverį, kodėl neseniai keitei ir akademiją, ir profesorių?

Hanoverio Muzikos, dramos ir medijų universitete nuo 2015-ųjų mokiausi pas profesorių Rolandą Krügerį, o nuo šių metų lapkričio studijas tęsiu Berlyne, Hannso Eislerio muzikos akademijoje, jau su kitu garsiu pianistu Kirillu Gersteinu. Regis, ta pati Vokietija, tas pats instrumentas, bet viskas kitaip. Kadangi mūsų, pianistų, arba šiaip muzikantų solistų darbas su profesoriumi – labai asmeniškas, individualus, tad, kai keiti profesorių, jei jis stipri asmenybė, pokytį labai jauti. Šis dėstytojas man atrodo visiška ankstesniojo priešingybė, dėl to manyje vyksta tam tikras profesinis „susikratymas“, kuris gal ir nelengvas, bet labai įdomus. Ankstesnis mokytojas vokietis duodavo daug laisvės ir koncentruodavosi į garsą, garso kultūrą, muzikos mokiausi per techniką. Tai yra labai gerai. Dabartinį dėstytoją apibūdinčiau kaip rusų mokyklos atstovą, jis telkiasi ne tiek į garsą, kiek į kontekstą. Mokausi muzikinių principų: kaip kvėpuoti, visokių stilistinių dalykų. Kiekvienam etapui reikia kitų dalykų, todėl profesorių ir keičiau, kad pliumptelėčiau į kitą katilą, nevirčiau visąlaik tame pačiame.


Kaip pasirenki programas, kurias skambini?

Viskas sukasi etapais: paragauju vieno dalyko, vieno stiliaus, po to natūraliai norisi merkti kojas į kitus vandenis, pabraidyti ten. Man dar nutinka, kad už kažko taip užsikabinu, jog tas kūrinys keliauja į auksinę mano dėžutę. Arba – kompozitorius, į kurio darbus vis norisi gilintis toliau, nes ne viskas atrodo išsemta, iš pačios savęs ištraukta. Repertuarą renkuosi pati. Esu palaiminta, man sekasi, kad koncertų vis yra. Kartais būna, kad reikia paruošti konkretų kūrinį, konkrečią programą, bet kažką pridedu ir nuo savęs, – taip ir susideda programos.

 

Kas nugulę į tą auksinę dėžutę?

Jau kurį laiką ten – Čiurlionio kūriniai. Tėtis mestelėjo idėją, kad būtų verta kartu sugroti Čiurlionio, Skriabino ir Messiaeno preliudus. Jie visi turi labai daug bendro. Messiaenas žinojo ne tik Skriabiną – ir Čiurlionį, šiuos kūrėjus lygino. Tai man pasirodė įdomu, susidėliojau jų kūrinių ciklą ir jis man prilipo. Taip pat mano auksinėje dėžutėje – Alvido Remos kūrinys „Stigmos“. Man jis svarbus, paveikus, įtikinantis, todėl mielai groju ten, kur dar nesu šio kūrinio skambinusi. Dar joje yra Balio Dvariono pjesių, Frédérico Chopino baladžių. Jos tinka, kai prašoma atlikti Chopino programą. Mėgstu ir labai vertinu visą Skriabino kūrybą – esu grojus jo sonatas, kitus kūrinius.


Fortepijonu skambini nuo penkerių. Kiek valandų per dieną prie jo praleidi dabar? Ar pritari kolegoms pianistams, sakantiems, kad instrumentas tampa priklausomybe?

Ta priklausomybė išties yra! Ir – gana pavojinga. Kai padarai didesnę pauzę – kurį laiką nepagroji, būna apšilimo, apsiuostymo etapas, bet, kai perlauži tam tikrą ribą, kai kūrinys jau tampa savas, įveiki techninį teksto mokymąsi, groti tampa ypač įdomu. Ir tie ieškojimai tokie spalvingi, įtraukiantys, kad juos nutraukti jau nelengva. Ir dabar, kai ruošiau šią programą, sulaukiau užklausos, ar vasario pabaigoje nepagročiau Chopino gimtadienio festivalyje Varšuvoje. Sutikau, bet tai „suvalgė“ nemažai pasirengimo kovo 5-osios koncertui laiko. Grįžusi kibau į darbus – kasdien groju po aštuonias valandas. Kartais net sunku užmigti naktį – regis, muzikos persivalgiau, bet ji tiesiog plūsta visais pasąmonės kanalais.


Ar yra kūrinys, su kuriuo ypač ilgai teko galynėtis?

Galima sakyti, tam tikra grumtis su savimi būna mokantis kiekvieną kūrinį. Nes kiekvienas kūrinys – įplaukimas į naujus vandenis, net jei jie ir pažįstami: tas pats kompozitorius ar labai pažįstama epocha. Kiekvienąsyk keliauji giliau į kūrinį, kaip jame anksčiau dar nebuvai. Tad kovos būna kiekvieną kartą, lyg į naują kalną koptum.


Stresas, jaudulys artėjant koncertams metams bėgant didėja ar nyksta?

Jis – kaip tikra meilė, laikui bėgant nei didėja, nei mažėja, tik keičiasi forma. Juk nepasakysi, kad artimiausius žmones myli daugiau ar mažiau – tiesiog santykis su jais transformuojasi. Gal išmokau stipriai jaudulį apvaldyti, bet, pavyzdžiui, pastarajame koncerte Lenkijoje jo man trūko. Jis buvo, bet – ne toks, kuris sufokusuotų. Stengiausi mąstyti, suvokti, kodėl taip atsitiko. Ypač pandemijos metu vyko stiprios transformacijos, nes buvo daug laiko permąstyti, daug ką pamatyti iš šono, išjausti.


Gal turi bičiulių, kolegų karo krečiamoje Ukrainoje? Kaip juos palaiko muzikų bendruomenė?

Muzikų bendruomenė į karą reaguoja itin jautriai. Kadangi visi šie įvykiai prasidėjo jau būnant Lietuvoje, matau, kaip mano aplinkos žmonės jautriai išgyvena kartu su visa Ukraina, palaikydami ją tai piniginėmis aukomis, tai siųsdami reikalingus daiktus ar bent jau mintis ir maldas, užmegzdami ir palaikydami ryšį su ten gyvenančiais draugais ir pažįstamais. Pati Vokietijoje studijuodama susipažinau su keliais ukrainiečiais, draugų įgijau per konkursus ir festivalius, jie gyvena Odesoje. Kiekvieną dieną vis parašau: „Ar jūs čia? Kaip jūs laikotės?“ Negali klausti, ar viskas gerai, nes ir taip aišku, kad gerai būti net negali, tiesiog paprašai duoti ženklus, kaip jie laikosi. Ir visų jaučiu ypatingą užsidegimą ir dvasią, jie tiki ir kartoja, kad viskas bus gerai. Tas kartais net šokiruoja, nes, man atrodo, mes čia kartais labiau prarandame viltį, nei jie būdami vos ne fronto linijose. Kai pažiūri į tuos kaip geležis besilaikančius žmones, atsiranda kažkokios vilties, nes jei tik skaitytum naujienas, viskas atrodytų liūdniau.


Kovo 12 d. Paliesiaus dvare vyks pianistės Onutės Gražinytės koncertas „Spalvų gama“.

 

Jums gali būti įdomu:

KONCERTŲ KALENDORIUS
EL. PARDUOTUVĖ
PALIESIAUS KLINIKA