Bernardinai.lt: Paliesiaus koncertų salę išbandė ispanų gitaristas, kompozitorius, pasaulinė muzikos žvaigždė Juanas Manuelis Canizaresas

( http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-08-28-paliesiaus-dvare-pasaulines-muzikos-zvaigzdes-koncertas/171527 )

Apie Paliesiaus dvarą jau kurį laiką sklando gandai. Kalbama, kad šio dvaro koncertų salėje po specialiu gaubtu stovi rankų darbo fortepijonas, nuo kurio skambėjimo šiurpsta oda. Dar teko girdėti, kad į šį kampelį renkasi garsiausi muzikos virtuozai iš viso pasaulio, nes čia esanti akustika yra aukso vertės. Taip pat dvaro kepyklėlėje neva kepamos burnoje tirpstančios bandelės ir ruginė duona, o dvaro sodybą supanti gamta turinti gydančių galių.

Paliesiaus dvaras mena dar XVII amžiaus laikus, kai čia laiką leisdavo grafas Tyzenhauzas. Jei tik suprastume sienų kalbą, be abejo, išgirstume įvairiausio pobūdžio istorijų apie praėjusius 400 šimtus metų. Šiandien čia šeimininkauja gydytojas prof. Dr. Julius Ptašekas, įpūtęs dvarui naują gyvenimą. Vykstant restauravimo darbams, jis norėjo išlaikyti kuo daugiau autentikos. Tad apgriuvusioms arklidės sienoms išsaugoti sugalvojo stiklinę konstrukciją – gaubtą, kurį pastačius gimė ypatingą akustiką turinti koncertų salė „Pasaga“.

Praėjusį savaitgalį, rugpjūčio 24–25 d., Paliesiaus koncertų salę išbandė ispanų gitaristas, kompozitorius, pasaulinė muzikos žvaigždė Juanas Manuelis Canizaresas, specialiai į Lietuvą atvykęs iš saulėtojo Madrido. Šis virtuozas gali pasigirti šešiais autoriniais albumais, gastrolėmis net 75-iose šalyse ir koncertais su pasaulinio garso orkestrais bei muzikantais. Bilietai į pasirodymą buvo kaip mat išgraibstyti, tad jis lietuvių publikai sugrojo net kelis kartus.

Šeštadienio popietę gitaros genijaus paklausyti susirinko Lietuvos meno ir kultūros žmonės, intelektualai, Ispanijos ambasados Lietuvoje atstovai ir kiti ispanų muzikos gerbėjai. Prieš J. M. Canizareso pasirodymą ant scenos užlipęs tapytojas Viktoras Paukštelis papasakojo apie su muzikantu vykusį interviu, kuriame į užduotą klausimą „Kas, jei ne muzikantas, jūs būtumėte?“ šis atsakė „Astronautas.“ Toks pasakojimas prieš pat suskambant muzikai nori nenori scenoje atvėrė kosminę dimensiją. Klausydama gitaristo akrobatinio pirštų bėgiojimo stygomis, stebėdama jo šokantį ir rimtoką veidą, mintyse apvilkau jį astronauto kostiumu. Akimirką melancholiškai linguojančios lietuvių klausytojų galvos tapo dar neatrastomis planetomis.

Koncertui įpusėjus, mano akį patraukė ant sienos kabantis stirnino portretas. Šis, išbridęs iš tiršto rūko, žiūrėjo į mane su baime ir liūdesiu. O aš žiūrėjau į jį, nenusukdama žvilgsnio ir nemirksėdama. Atrodė, tuoj pasibaidys ir nuliuoksės į miškus, bet stovėjo nejudėdamas, sustingęs į aliejinius potėpius. Šis tapytojo Viktoro Paukštelio darbas yra vasarą vykusio Paliesiaus dvaro tapybos plenero rezultatas. Šiuo metu salės sienos puošiasi ir kitų plenere dalyvavusių dailininkų paveikslais. O už scenos esančiame lange riebios, žalios šakos impresionistiškai judėjo, rodos, pagal muziką.

Klausydama J. M. Canizareso mačiau rytines, tuščias Madrido gatves su palengva plevėsuojančiais skalbiniais, kai dar oras šviežias, neiškvėpuotas. Po koncerto aktorius Arūnas Sakalauskas, dalindamasis savo įspūdžiais, sakė, kad gitaros meistras grojo taip, tarsi jau būtų pusę metų gyvenęs Paliesiaus dvare, žvelgęs į pelkėtus kraštovaizdžius ir besiilgintis savo šalies. Tai nebuvo ta flamenko muzika, kurios klausydamiesi „paleidžiame savo bulius“. Pasidarė įdomu, kiek įtakos muzikanto atliekamai muzikai turi tuo metu jį supanti erdvė, oras, aplink vešanti gamta, ragauti vietiniai patiekalai, klausytojų kvėpavimas, mintys. Išties pradėjo rodytis, kad J. M. Canizaresas, tarsi nujausdamas lietuvio melancholišką prigimtį, kūrinius sugrojo atsargiai, ramiai ir subtiliai, kad galėtume paleisti savo baugščiuosius stirninus. Pasidarė įdomu, kaip šis ispanų muzikos genijus atsiskleis Japonijoje, kitoje savo stotelėje.