Koncertas „Si vis pacem… para pacem“ (lot. „Jei nori taikos… ruoškis taikai“) Paliesiaus dvare birželio 11 d. 17 val. – tikra muzikos meno puota sielai. O išklausiusi tris italų baroko muzikos kūrinius publika kviečiama mėgautis ir vakariene senovės Romos tematika.
Apie visa tai pokalbis su Paliesiaus dvaro konsorto meno vadovu CHRISTIANU FRATTIMA.
Plačiau apie koncertą: 06.11 | Paliesiaus Dvaro Konsortas: „Si vis pacem… para pacem“
Šaltinis: Bernardinai.lt
Gerbiamas Christianai, vakaras pavadintas „Si vis pacem… para pacem“. Lotyniška frazė dabar ypač reikšminga ir aktuali. Pasidalinkite, kuo ir kaip gyvenate pastaruoju laiku, kuris persmelktas karo agresijos gausmo – pavojaus sirenos aidas, rodos, gyvenant ir čia, Lietuvoje, kur tiesiogiai karas nevyksta, veria sielas ir širdis, ypač tų žmonių, kurių tėvai, seneliai patys asmeniškai išgyveno Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Kiek Jus asmeniškai, Jūsų šeimą yra palietusi karo patirčių tematika, kaip tai ataidi dabartyje, kai regite Rusijos karo su Ukraina realybę?
Romiečių rašytojas Vegetius rašė labai žinomą frazę: „Si vis pacem, para bellum“ (liet. „Jei nori taikos, ruoškis karui“). Vegetiaus žodžiai turėjo kur kas gilesnę nei dabartinė vulgari mūsų jų interpretacija. Tai yra kad norint taikos, reikia nuolat finansuoti kariuomenę ir potencialius priešus gąsdinti savo vis stiprėjančia ugnies galia.
Vegetius turėjo omenyje, kad tik tie, kurie patyrė karo brutalumą, gali suprasti taikos vertę. Aš truputėlį perfrazavau autoriaus žodžius ir pavadinau koncertą „Si vis pacem… para pacem“, turėdamas omenyje, kad karo išvengiama tiktai investuojant į tikrą aukščiausio rango diplomatiją, bendradarbiavimą, kultūrą, strategiją mezgant tarptautinius ryšius, kuriant vienijančias politines sąjungas, o ne į karinę pramonę, techniką, kariuomenės ginkluotę.
Ką daryti, kai ginkluotas agresorius įsiveržia į demokratinę šalį be jokio galimo pateisinimo? Aišku, šalis turi teisę gintis visomis jėgomis, tačiau reikia prisiminti, kad vienas efektyviausių pasipriešinimų Hitleriui per Antrąjį pasaulinį karą buvo Danijos pavyzdys. Jos visuomenė be jokio ginklo sugebėjo apsaugoti beveik visus savo žydų kilmės piliečius. Kaip tai įmanoma? Tiesiog visuomenė visiškai atsisakė bendradarbiauti su agresoriumi: jokios sanitarinės pagalbos, jokio maisto, jokios informacijos, daugybė masinių protestų, tarptautinės policijos operacijos, suduota daug strateginių smūgių Vokietijai.
Nesakau, kad dabar ši strategija veiktų, tik pastebiu, jog karo, be abejonės, buvo vengiama; tuo labiau kad Vladimiro Putino planai buvo seniai aiškūs tarptautinei inteligentijai. Taigi padėti ginkluote Ukrainai – būtina, tačiau privalu prisiminti (popiežius Pranciškus ne kartą tai pabrėžė), kad visas dėmesys turėtų būti skirtas kuo greitesnei karo pabaigai – konflikto rezoliucijai.
Manau, akivaizdu, kad Vakarų pasaulis nesiekia sustabdyti karo: jei siunčiame ginklus, bet kartu perkame Putino dujas ir naftą, net mokėdami rubliais, man atrodo, norime šį karą kovoti iki paskutinio… ukrainiečio. Aš sutinku su popiežiumi cituodamas Talmudą: „Tas, kuris išgelbėja vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį.“
Jūs klausiate apie mano šeimą. Mano senelis buvo Italijos partizanas, partizanų armijos generolas, kuris kovojo dėl Italijos išsilaisvinimo nuo nacionalfašistų. Dauguma žmonių nežino, kad tada, kai į Italiją atplaukė sąjungininkai, mano šalis buvo jau beveik visiškai išlaisvinta Italijos partizanų.
Galiu truputį papasakoti apie savo senelio istoriją, gal skaitytojams bus įdomu: mano senelis buvo Italijos kariuomenės karys, paimtas kovoti nesuprantamą, beprotišką karą, kaip ir dauguma kitų jaunų to meto italų. Pasibjaurėjęs nacionalfašistų kariuomenės karo nusikaltimais, ypač Afrikos mergaičių prievartavimu, nusprendė dezertyruoti. Tačiau sprendimą jis priėmė Afrikos kampanijos įkarštyje, tad jam teko pėsčiomis trauktis per šlapią savaną ir karštą dykumą, kad pasiektų namus. Generolo Rommelio vyrai jį sugavo ir įkalinę kankino, tuo metu jis susirgo maliarija.
Vieną rytą jį, iškankintą pykinimo ir praradusį sąmonę, Afrikos korpuso naciai palaikė mirusiu ir „išmetė“ į duobę lyg šiukšlę. Toks vokiečių žiaurumas išgelbėjo senelį – jis pabėgo. Lyg dar visų iššūkių būtų maža, jam teko įveikti 600 kilometrų pėsčiomis per dykumą, o tada plaukti Viduržemio jūra afrikietiška medine žvejybos valtimi „gozzo“ Italijos link.
Stebuklingai pasiekęs mylimos Tėvynės pakrantę, senelis galėjo tiesiog grįžti pas savo šeimą ir pasislėpti iki karo pabaigos, bet jo orumas to neleido – jis buvo idealistas, radikalus nacių režimo priešas, o ne bailys dezertyras. Jis aiškiai žinojo, kad pilietinė pareiga galėjo pareikalauti jo gyvybės, bet vis tiek prisijungė prie partizanų kariuomenės Veronoje, netoli purvinos ir negarbingos nacių marionečių „Repubblica Sociale“ fronto.
Savo memuaruose senelis ne kartą pabrėžė, kad tarp partizanų buvo ne tik socialdemokratų, bet ir žydų, katalikų, krikščionių socialistų, anarchistų, respublikonų, romų bei kitų etninių grupių atstovų, nepartinių žmonių, liberalų, kurie visi kartu kovojo su fašistais, turėdami dažnai slėptis ir nuo sąjungininkų oro atakų, nes šie ne visada atpažindavo partizanus.
Taip, partizanai buvo ginkluoti. Taip, jie žudė fašistų kareivius (jau tapusius Hitlerio marionetėmis), bet karas yra karas. Partizanai niekada nežudė civilių, neprievartavo moterų, neėmė į nelaisvę, jie tiesiog kovojo už savo tėvynę. Beje, mano senelis po dezertyravimo atsisakė ginklo, tad partizanų kariuomenėje užsiėmė protine veikla – priešo artilerijos, strateginių objektų naikinimo organizavimu ir civilių apsauga, jis buvo inžinierius.
Pagaliau grįžęs namo senelis labai daug dirbo, užsiėmė labdara, laisvalaikiu rašė filosofinę poeziją, rengė kritinius straipsnius. Tačiau, pasak jo, geriausia galima privilegija po karo – nesapnuoti košmarų naktį, o jis tikrai ramiai miegojo, gyveno ir mirė šeimos apsuptyje: su mylinčia žmona, vaikais ir vaikaičiais, su visais be galo brangintais žmonėmis.
„Kiek karo žudikų, kolaborantų ir prievartautojų gali džiaugtis ramia ir švaria sąžine?“ – klausdavo senelis. Gal pernelyg kantiška moralė, bet galų gale – tyra ir teisinga. Senelis buvo giliai tikintis, geros valios, labai išprusęs, racionalus ir taikus žmogus. Tarp knygų jo lentynose, kurių šviežio ąžuolo kvapą visada prisiminsiu, buvo šv. Jeronimo Vulgatos (383–406 m. atliktas Biblijos vertimas į lotynų kalbą), Antonio Gramsci, Tommaso Campanellos, Marcelio Prousto, Ivano Turgenevo, Miguelio Cervanteso, Juliaus Evolos, šv. Augustino veikalų.
Manau, kad savo išminties tobulą derinį tarp stoicizmo, esencializmo ir jurodivizmo (pašvęsto dvasingumo – aut. past.) jis įsigijo skaitydamas būtent Thomo Moreʼo „Utopiją“ arba Ivano Turgenevo „Tėvus ir sūnus“.
Senelis po karo buvo vienas reikšmingiausių Italijos pacifizmo atstovų, jis teigdavo, kad karas yra primityviausias ir klaidingiausias sprendimas, kurį žmonija gali rinktis. Dar sakydavo, kad taiką nėra paprasta pasiekti, tai nėra balta–juoda procesas, į tai reikia investuoti, kartais reikia leistis į kompromisus, bet gyvybė visada turi būti vertybių piramidės viršūnėje.
Birželio 11-ąją Paliesiaus dvare skambės Giovanniʼio Battistos Pergolesi „Stabat Mater“ (P.77), Antonio Lucio Vivaldi „Stabat Mater“ RV 621 bei Antonio Lucio Vivaldi „Nulla in mundo pax sincera“ RV630. Supažindinkite publiką su šiais kūriniais.
Kūriniai – labai žinomi, ypač Pergolesi „Stabat Mater“. Idėja šiuos kūrinius pasiūlyti publikai sumaniau pamatęs Italijos televizijoje ukrainietę motiną, kuri per Rusijos invaziją prarado savo vaikus. Ji verkdama prašė: „Padėkite Ukrainai, padėkite mums, koks žmogus gali būti nejautrus savo vaikus praradusios motinos kančiai.“ Iš karto prisiminiau „Stabat Mater“ teksto žodžius: „Quis est homo, qui non fleret, Matrem Christi si vidéret in tanto supplício?“ (liet. „Ar yra nors vienas žmogus, kuris neraudotų matydamas Kristaus Motiną tokioje kančioje?“).
„Stabat Mater“ yra katalikiška viduramžių malda (tiksliau, sekvencija), kurios autoriumi laikomas (nors nėra įrodymų) Italijos didysis poetas Jacopone da Todi. Labai jautrus, poetiškas tekstas lotynų kalba apie Marijos kančią, mirus Kristui. Rinkdamasis abu „Stabat Mater“ – Vivaldi ir Pergolesi, – norėjau suteikti publikai galimybę palyginti šiuos du kūrinius. Nors jie abu laikomi baroko laikotarpio šedevrais, stiliaus skirtumų – labai daug.
Vivaldi „Stabat Mater“ (1712) – konservatyvesnis kūrinys, kuriuo žvelgiama į praeitį, net į renesanso bažnytinę tradiciją, bet, aišku, per baroko muzikos kompozitoriaus prizmę. Tai kūrinys, klausytojus jaudinantis stebuklingu melodiniu grožiu ir harmoniniu efektingumu, nors iš muzikologinės perspektyvos stilistiškai tikrai nėra novatoriškas, esama nemažai kontrapunkto klaidų, muzikinis tekstas nėra itin išraiškingas, jame daug tos pačios muzikinės medžiagos pasikartojimų.
Aš manau, kad Vivaldi pritrūko muzikinės precizikos, bet kūrybiškumo – tai jau tikrai ne! Komponuoti stebuklingą melodiją, kurią galima pasitelkti įvairiems vokaliniams kūriniams, manau, yra kompozitorių genijų savybė.
Pergolesi „Stabat Mater“ (1735) yra stambesnės formos kūrinys, kurio stilistika atliepia galantišką ir net klasikinį stilių; ne paslaptis, kad Neapolio mokykla, – Pergolesi – vienas žinomiausių jos atstovų, – buvo labai novatoriška; jų inovacijos įkvėpė nemažai kompozitorių: nuo Georgo Friedricho Händelio iki Wolfgango Amadeus Mozarto ir Gioachino Rossini.
Akivaizdu, nors šiame kūrinyje itališkosios ilgos melodijos dar turi didelę svarbą, kompozicijos pagrindiniu principu tampa teminė kompozicija. Ritmas taip pat įgauna didesnę reikšmę, o muzikos estetika tampa nepriklausoma nuo teksto. Tai aiškiai matoma arijoje „Quae moerebat et dolebat“ (liet. „Kuri gedėjo ir sielvartavo“) – skamba tarytum linksmas šokis, o tekstu kalbama apie mirtį ir skausmą.
Taip pat reikia pastebėti, kad Pergolesi „Stabat Mater“, nors vienas kritikas XIX a. labai vaizdingai interpretavo, kad triliai reprezentuoja ašaras, o staccato aštuntinės – Jėzaus kraujo lašus; muzikinė retorika, afektai, tapybiškumas, atrodo, nebe autoriaus poetikos esmė. Vietoj jų randasi estetinis bei stilistinis vientisumas.
„Stabat Mater“, ko gero, paskutinis Pergolesi komponuotas kūrinys. Rašant jį, prie autoriaus artinosi mirtis. Dėl to paskutinės arijos ir duetai, ypač Amen, byloja skubą, dėl kurios, matyt, ir pasireiškė nemažai kontrapunkto klaidų. Faktas, kad Pergolesi mirė rašydamas „Stabat Mater“ – legenda, jis mirė po poros mėnesių. Tačiau frazė, kurią kompozitorius rašė po Amen, „Finis Laus Deo“ (liet. „Ačiū Dievui baigiau“) išduoda Pergolesi kančią.
Vivaldi „Nulla in mundo“ (1735), sakyčiau, yra vienas gražiausių autoriaus sukurtų motetų, kurio tekstas labai reikšmingas ypač šiuo metu: „Be Jėzaus Kristaus, be tikėjimo negali būti tikros taikos.“ Nors jis buvo komponuojamas tais pačiais Pergolesi „Stabat Mater“ sukūrimo metais, „Nulla in mundo“ radikaliai stilistiškai nesiskiria nuo ankstyvesnių Vivaldi kūrinių. Tai byloja autoriaus stilistinį vientisumą, išlaikytą visą gyvenimą.
„Nulla in mundo“ – visų laikų virtuoziškiausiasis. Kiekviena dalis turi savo techninį bei interpretacinį sudėtingumą: pirmoji – dėl legato, dėl kvėpavimo ir skaidraus melodingumo; antroji – dėl madrigalinio stiliaus kompleksiškumo, – reikia daug žinoti apie jį, – o Hallelujah – dėl labai greitų, smulkių ir sudėtingų koloratūrų bei aukštų natų.
Koncerto „Si vis pacem… para pacem“ viešnios – Bryndís Guðjónsdóttir (sopranas, Islandija), Mae Hayashi (kontraltas, Japonija). Kodėl nuspręsta pasirinktą italų baroką perteikti, sakyčiau, netikėtais, egzotiškais klasikinės muzikos kraštų atstovių balsais?
Abiem kūriniams reikalingi ypatingi balsai – techniškai, tembriškai, vokaliai išraiškingi. Pradėkime nuo to, kad, mano manymu, Pergolesi rašė „Stabat Mater“ sopranui ir kontraltui, norėdamas pabrėžti Jėzaus Motinos virsmą, kai būdama jauna, nekalta Mergelė Marija pirmiausia susilaukė kūdikėlio Jėzaus, o paskui patyrė didžiausią įmanomą kančią – sūnaus mirtį. Mano manymu, Pergolesi kūrinyje turi būti dvi Marijos: viena – jauna, angeliškai skaidraus balso, ir kita – jau patyrusi, subrendusi, labai gilaus balso. Mūsų dvi koncerto dvi koncerto atlikėjos turi būtent tokios charakteristikos balsus.
Mae ir Bryndis plėtoja įstabią pasaulinę karjerą, yra tarptautinių konkursų laureatės. Mae jau koncertavo Paliesiaus dvare gruodžio mėnesį, ją labai šiltai sutiko publika, tad ji kviečiama dar kartą. Bryndis pirmąsyk koncertuos Lietuvoje. Atsakyti, kodėl būtent šios solistės – negaliu. Jos abi stažuojasi pas mane, kaip ir labai daug kitų viso pasaulio vokalisčių. Galbūt tai įrodo, kad klasikinės muzikos epicentras seniai nebėra Vidurio Europa?
Paliesiaus dvaras Lietuvoje yra ypatinga muzikos meno erdvė. Kaip jaučiatės šioje unikalioje aplinkoje?
Esu be galo laimingas Paliesiaus dvare, tai – unikali vieta. Tenai vykstantys koncertai iš tiesų yra kameriniai, nes atstumas tarp atlikėjų ir publikos yra toks, koks galėtų būti didelio namo kambaryje, kaip buvo baroko ir klasicizmo laikotarpiais. Erdvė – labai intymi, tad balsais ir gestais, mimika perteikiamos emocijos bemat pasiekia publiką, kaip baroko epochoje kompozitoriai ir siekė.
Dideliuose teatruose kartais baroko muzika nukenčia, nes ji buvo kurta kamerinėms salėms.
Labai svarbu pastebėti Ptašekų šeimos išmintį, kuri ir leidžia būtent taip gyvuoti ir klestėti Paliesiaus dvarui. Ptašekai – lyg kilnūs renesanso princai, kurie savo rūmuose negalėjo gyventi be muzikos. Ypač svarbi figūra – Viktoras Paukštelis (Paliesiaus dvaro meno vadovas), jis – tikrasis lietuviškos tradicijos (pagalvokime apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį) sinestetas: labai gabus pianistas ir talentingas dailininkas, jis groja tapybiškai ir tapo muzikaliai.
Birželio 11 d. Paliesiaus dvare mano prašymu bus eksponuojami du religinės tematikos Viktoro sukurti paveikslai – „Kristaus pasija“ ir „Madre Dolorosa“.
Kadangi birželio 11-osios vakarą kviečiate ir vakarienės senovės Romos virtuvės tematika, o dar žinant, kad esate gurmanas, pasidalinkite tuo, kas Jums asmeniškai kulinarijos ir konditerijos menu perteiktų itališkąjį baroką.
Kulinarija man yra meno forma, viena labiausiai perteikiančių teritorijos istoriją, kultūrą, įpročius. Labai mėgstu gaminti, taip mėginu išreikšti savo kūrybingumą. Kiekvieno patiekalo idėja pagrįsta istorine tradicija, kurią aš savitai interpretuoju. Renesanso ir baroko laikotarpiais būtent Italijoje ir Prancūzijoje kristalizavosi maisto gaminimo lyg meno samprata. Tokių reikšmingų figūrų kaip Bartolomeo Scappi, François Pierre de la Varenne, François Massialot, Marie-Antoine Carême dėka. Negalėčiau įsivaizduoti baroko meno be kulinarijos, taip pat ir mados įtakų. Visi baroko menai yra labai susipynę.
Kaip jūs minėjote, šį kartą mes pabandysime atkurti senųjų romiečių virtuvę. Kokia idėjinė sąsaja su koncerto programa? Aišku, lotynų kalba dainuojamas tekstas. Apie vakarienę galiu pasakyti, kad bus visi Senovės Romoje populiarūs ingredientai ir gaminimo technologijos. Manau, dalyvius tikrai nustebins Romos virtuvės skonio ir egzotikos natūralumas.
Pokalbio pabaigoje – Jūsų žodžiai belaukiant susitikimo visapusiškoje dvasinėje puotoje.
Galiu pasakyti, kad yra labai daug priežasčių aplankyti Paliesiaus dvarą birželio 11-ąją: nuostabios solistės, daug puikių muzikantų, klavesino skambesys, tobula Paliesiaus dvaro erdvė, Viktoro Paukštelio paveikslai, skanūs ir egzotiški patiekalai. Na, deja, būsiu ir aš… juk tobulybės nebūna. (Juokiasi.)