Pagrindinis > Apie mus skelbia > ALFA.LT: MURCOF: „Šiandien tik kūrėjo vaizduotė turi ribas.“

ALFA.LT: MURCOF: „Šiandien tik kūrėjo vaizduotė turi ribas.“

Elektroninės muzikos meistras Murcof atvyksta į Lietuvą. Lapkričio 13 d. laukia koncertas Paliesiaus dvare.

Murcof – tai meksikiečių elektroninės muzikos atlikėjo Fernando Corona pseudonimas. F. Corona gimė 1970 m. Tichuanoje, Meksikoje. 1999–2002 m. buvo Tichuanoje įsikūrusio elektroninės muzikos kolektyvo „Nortec Collective“ nariu. Tuo metu atlikėjas prisistatė Terrestre pseudonimu. Nuo 2006 m. F. Corona gyvena Barselonoje, Ispanijoje.

Murcof kuria minimalistinę elektroniką su sudėtingais perkusijos ritmais, industrinės, dub ir IDM  muzikos prieskoniais. Daugelis jo kūrinių – abstraktūs, netaisyklingi. Melodijos, įkvėptos klasikinės muzikos – girdėti modernios klasikinės muzikos, musique concrète, mikropolifonijos, baroko ir kt. muzikos įtaka. Taip pat Murcof nebijo folklorinių garsų ir laisvos improvizacijos.

Koncerto metu Paliesiaus dvare skambės naujausio Murcof albumo „The Alias Sessions“ kūriniai. Šis albumas gimė iš ilgalaikio bendradarbiavimo su Ženevoje įsikūrusia šokėjų trupe „Guilherme Botelho‘s Alias“. „The Alias Sessions“ – tai elektroninė muzika, sukurta šokio spektakliams Contre-Mondes (2017 m.) ir Normal (2018 m.). Ji neša ir išskirtinę įtampą, ir palaimingą laisvės jausmą. Tai – vos girdimi garseliai ir žemę drebinantys bosai.


Kaip gimė Jūsų pseudonimas Murcof?

Gana paprastai. Murcof yra mano vardo ir pavardės anagrama – MURillo COrona Fernando. Anksčiau vadinausi Terrestre, priklausiau menininkų kolektyvui iš Tijuanos „The Nortec Collective“. Šio kolektyvo nariai puoselėjo labai specifinį estetinį skonį, jų kūrybos objektas buvo šiaurės Meksikos populiarioji kultūra, muzika. Menininkai perdirbdavo, perkurdavo įvairią vizualią medžiagą ir muzikos kūrinius. Turėjome aiškiai apibrėžtas vertybes, net manifestą. Tuo metu pradėjau kurti savo muzikos kompozicijas ir iškart supratau, kad man reikia kito vardo, kuris padėtų atsiskirti nuo šio kolektyvo tapatybės – aš kūriau visai kitokią muziką.

Esate žymus, pripažintas menininkas. Ko siekiate šiandien?

Mano pagrindinė užduotis yra kurti gerą muziką, geriausią kokią tik galiu, žinant savo ribas ir privalumus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet išties ne visada lengva užduotis. Jau seniai supratau, kad jeigu esu patenkintas savo kuriama muzika, klausytojas greičiausiai taip pat ją pamėgs. Šlovė ar jos trūkumas niekada nebuvo mano rūpestis, tačiau, kai radosi didesnė klausytojų auditorija, pajaučiau atsakomybę – supratau, kad privalau kurti aukščiausios kokybės medžiagą. Juk esu jiems visiems skolingas už tai, kad galiu gyventi iš muzikos, iš savo aistros.

Kas elektroninėje muzikoje jus jaudina labiausiai?

Nesibaigiančios garsinių manipuliacijų galimybės ir besivystančios technologijos, tarkim, papildyta ar virtuali realybė. Regis, jau greitai galėsime paliesti garsą. Šiandien tik kūrėjo vaizduotė turi ribas.

Meksikoje gajos įvairios muzikinės tradicijos. Dainos ir šokiai iki šiandien lydi kasdienį gyvenimą. Ar jūsų meksikietiškos šaknys darė įtaką jūsų muzikai?

Ne tiek daug, kaip galėtų pasirodyti. Užaugau Tijuanoje, toli nuo likusios Meksikos, arti JAV, kur irgi leidau dalį savo vaikystės – San Diege, tiksliau tariant. Tad augdamas „maitinausi“ JAV žiniasklaida, o ir mano tėtis „vartojo“ daug amerikietiškos ir tarptautinės muzikos. Turėjome neprastą įrašų kolekciją, pradedant 60-ųjų, 70-ųjų pop muzika, bliuzu, elektronika, baigiant klasikine ir progresyviojo roko muzika. Mano mama buvo labiau prisirišusi prie Meksikos, mėgo klausytis meksikiečių dainininkų Juano Gabriel ir Vicente Fernandezo. Vienaip ar kitaip, tėčio skonis man buvo artimesnis – jis irgi buvo muzikantas, geras muzikantas.

Ir tik sulaukęs 20-ies atradau meksikiečių muzikantus Jorge‘ą Reyes ir Antonio Zepedą. Jie man padarė didžiulę įtaką. Keletą kartų mačiau Jorge Reyes gyvą pasirodymą, kalbėjausi su juo. Jo koncertai būdavo daugiau nei koncertai – greičiau dvasinės apeigos.

Mėgstamiausi atlikėjai ir kompozitoriai?

Vis sugrįžtu prie Valentino Silvestrovo ir Giacinto Scelsi. Dievinu Silvestrovo melodijos pajautimą ir romantikos atspalvius, kartais subtiliai nukrypstančius į atonalumą. O Scelsi muzikoje girdisi dzen filosofija, labai gražu. Taip pat daug metų seku grupę Supersilent. Man patinka jų veržlumas, nuotykio nuojautos, o kartu ir tam tikras muzikinis stabilumas.

Kiti įsiminę atlikėjai – Robertas Henke, Alva Noto, Oneohtrix Point Never, Hope Sandoval, Andy Stott. Ir daug kitų.

Ar galvojate apie žinutę, kurią norite perduoti?

Aš labiau tyrinėju garsus ir mėgaujuosi dainos gimimu. Bandau kurti tokią muziką, kuri stimuliuotų tiek emocinę, tiek intelektualią puses, bet apie tai daug negalvoju, tai savaime suprantama. Gražiausia, kai klausytojas turi erdvės sudėti savo idėjas ir vaizduotę į mano muziką.

Kita vertus, tikiu, kad muzika yra abstrakti kalba, kuria galima perduoti emocijas ir įkvėpimą. Ji padeda rastis naujoms idėjoms, stimuliuoja vaizduotę, skverbiasi į mūsų vidinius pasaulius. Ir jeigu man pavyksta šia kalba bent šiek tiek susikalbėti su kitu, misija įvykdyta.

Pandemija paliko randą scenos gyvenime. Kaip ji paveikė jus?

Pirmąjį karantiną priėmiau kaip galimybę susitelkti ties kūryba iš esmės, užsidariau savo namų studijoje ir pirmieji mėnesiai prabėgo nepastebėti. Tačiau atėjo toks metas, kai pasidarė sunku – atšaukti pasirodymai, mažėjantys skaičiukai banko sąskaitoje, emocinės įtampos, kūrybiniai blokai. Labai svarbu yra ne tik galėti koncertuoti, bet ir matyti kitus atlikėjus scenoje, įsikvėpti, kalbėtis su žmonėmis ir tiesiog kartkartėmis pakeisti erdvę, nutraukti monotoniją. Keitimasis ir judėjimas, manau, yra sudėtinės sveiko gyvenimo dalys, nepaisant profesijos ar gyvenimo būdo.

Paliesiaus dvare pristatysite savo albumą „The Alias Sessions“. Kuo jis ypatingas?

Ne vienerius metus bendradarbiauju su Gilherme Botelho ir jo šokio trupe „Alias“. Keliems jų spektakliams kūriau muziką, kuri vėliau ir sugulė į albumą „The Alias Sessions“.

Tarkim, spektaklis „Contre-Mondes“ nagrinėja nematomus gyvenimo aspektus, pasąmonę ir šešėlines puses, kurios mus veikia, tačiau egzistuoja už suvokimo ribų. Tad kurdamas muziką jam nevengiau triukšmingų, atonalių garsų, kurie man siejasi su nematomumu. Yra ir žvėriškų garsų, sujungiančių klausytoją su žvėriškąja prigimtimi. Visai kitokia muzika skamba spektaklyje „Normal“. Bendrai kalbant, pirmoji albumo dalis skirta abstrakcijai, o antroji – tradiciškesnei elektronikai.

Paliesiaus dvare grosiu muzikos kūrinius iš abiejų dalių ir šiek tiek improvizuosiu.

Ir paskutinis klausimas desertui – jeigu galėtumėte grįžti į praeitį dienai, kur grįžtumėte ir ką darytumėte?

Grįžčiau į vaikystę, kai man buvo 5-eri ar 6-eri, kiaurą dieną važinėčiausi dviračiu su draugais, leisčiau laiką su savo tėvais, seneliais ir naminiais gyvūnais, ir džiaugčiausi, kad esu gyvas, plačiai atmerktomis akimis stebėčiau ir stebėčiausi pasauliu, imčiau viską, kad grįžęs į dabartį dar šiek tiek turėčiau tos vaikiškos energijos.

 

Plačiau apie koncertą: 11.13 | The Alias Sessions: Murcof

Skaityti: alfa.lt