Aldona Eleonora Radvilaitė: Andriaus Žlabio rečitalis Paliesiaus dvaro Pasagos salėje

Š. m. liepos 16, ypač karštą vasaros dieną, Paliesiaus dvaro Pasagos salėje gausiai susirinkę klausytojai mėgavosi iš JAV atvykusio brandaus, talentingo pianisto Andriaus Žlabio užburiančiu skambinimu. Lietuvos melomanams šis prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui nominuotas, su daugeliu žymių pasaulio muzikų, tokių, kaip Yuri Bashmet, Hilary Hahn, Gidon Kremer ir daugeliu kitų, bendradarbiavęs fortepijono atlikimo meistras bei kompozitorius Andrius Žlabys gerai žinomas jau daugelį metų. Kiekvienam savo koncertui jis pasirenka įspūdingą programą. Šį kartą po Johanno Sebastiano Bacho, kurio šedevrų jau įprasta klausytis jo rečitaliuose, Angliškos siuitos e – moll, Nr . 5, girdėjome net dvi kūrinių Lietuvoje premjeras, tarp kurių įsiterpė JAV žymaus džiazisto Billo Evanso (William John Evans – rugpjūčio 16 d . 1929 m . – rugsėjo 15 d . 1980 – „Peace Piece“.

Lyginant įspūdžius apie A . Žlabio J. S. Bacho kūrinių traktuotes, kai jis pirmą kartą Lietuvos Nacionalinės filharmonijos salėje įspūdingai skambino „Gerai temperuotą klavyrą“, po to, metams bėgant, vis kiek kitaip interpretavo šio nemirtingo kompozitoriaus opusus, per šį Pasagos salės koncertą man pasirodė, kad brandaus menininko atliekama Angliška siuita skambėjo kaip tobulas šiuolaikinis kūrinys. Beje, šią Siuitą jis skambino vietoje anksčiau skelbtos d – moll, Nr . 6. Aktyvios, greitos ciklo dalys buvo azartingai ryžtingos, kiek nervingos, o lėtos – meditatyviai ramios, tirpstančios erdvėje. Žavūs ir spalvingi buvo Paspje .

Andrius Žlabys įdomiai pats pravedė koncertą, kurio pradžioje pranešė, jog svarbiausias, centrinis programos kūrinys bus JAV gyvenančios kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės (g . 1973) „Būties Polifonijos“ (2022), juolab, kad autorė dabar yra čia šioje salėje. Po beveik 20 – ties minučių trukmės Bacho kūrinio buvo pakviesta viešnia, kuri įspūdingai pristatė visai neseniai nuskambėjusį – gruodžio mėnesį Niujorko prestižinėje salėje – A . Žlabio pirmą kartą atliktą šį  jos „šviežią“ kūrinį, kurį mes Lietuvoje taip pat girdėsime kaip premjerinį. Visada įdomu išgirsti autoriaus pasakojimą apie kūrinio idėją, nors yra nuomonių, kad nereikia kalbėti apie muziką, geriau atidžiai paklausyti, suprasti, ką autorius ištransliavo. Ž. Martinaitytė pridėjo: „…nesąmonė… tą dieną, kai įvyko Niujorko premjera, mes sužinojome, kad man paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, tai kažkaip tai viskas jau labai gražiai susižaidė“ ir pasakė labai laukianti šio atlikimo…

Labai susikaupęs, hipnotizuojančiai įtaigiai pianistas traktavo šį nuteikiantį pamąstyti apie gyvenimo tėkmę, pakilimus, nuopuolius, ramybės būsenas, dramatiškus, svarbius įvykius ir pan., išvystytą kūrinį, kuris veikė vaizduotę taip pat apie 20 minučių. Virpantis, smulkios gyvybingos tėkmės muzikinis audinys, prasidėjęs viduriniame registre, pakylantis aukštyn ar smengantis kiek žemyn, su keliomis ryškiomis įvairių prasmių kulminacijomis, kurias pertraukdavo tarsi apmąstymų retai išbarstytos natos, vėl kildavo neramumai, o į kūrinio pabaigą grimzdo pagal registrą žemyn…

Tarsi poilsiui girdėjome trapų, šviesiai spalvingą, gražių skambesių Billo Evanso, JAV džiazo pianisto, kompozitoriaus  aranžuotojo, dirigento, gavusio 31 Grammy nominaciją ir 7 Awards bei Down Beat Jazz Hall of Fame, neilgos trukmės (apie 7 minutes) kūrinį „Peace Piece“ (gal vertimas būtų  „Taikos pjesė“?). Prieš skambindamas A . Žlabys pasakė, kad jis pats nėra džiazistas, bet jam patinka šis kūrėjas, todėl jis pabandys jį pagroti.

Po to sekė paties A . Žlabio kūrinio „Echoes of Light“ Homage to Mozart (2020 – 2021) Premjera Lietuvoje. Autorius kiek jaudinosi, pristatydamas savo kūrybos pirmąkart Lietuvoje ir aplamai, premjerinį jo paties atlikime nuskambėsiantį šį kūrinį. Sakė, kad jam buvo sunku išversti į lietuvių kalbą šį pavadinimą, tai jam padėjo brangi sesuo Arūnė. „Gal ir geras vertimas – „Šviesos aidai“. Šio kūrinio centre slypi du fragmentai iš Mozarto Requiem. Savo pasisakymo pradžioje pianistas pateikė mintį-patarimą atlikėjui – „nepergyvenk už save, bet pergyvenk už kompozitorių“. Jis tęsė, jog visada didelė atsakomybė atlikti kūrinį, o savo – labai keistas jausmas. Įkvėptai pasakojo apie aplink žemę besiplečiančią nematomą sferą, kurioje kaupiasi iš planetos ištransliuojami gražiausi dalykai, tarp kurių jis įsivaizduoja ir Mozarto Requiem. Ta sfera vis plečiasi ir kai jau žemės nebebus, sfera bus sutalpinusi visa, ką žmonija sukūrė gražiausia… ir  pan. (čia apsakiau sutrumpintai, beveik savais žodžiais). Pridūrė, kad šis kūrinys buvo skirtas Sergejui Babajanui, kuris jį atliko filme. Todėl Andrius neturėjo teisės pats jį pagroti. Šiandien bus pirma ne tik Lietuvoje, bet ir aplamai atliekamo jo kūrinio premjera.

Kiek panaši į Ž. Martinaitytės opuso tekstūrą, muzikinė medžiaga tekėjo vibruodama kiek stambesniais segmentais nei „Būties Polifonijose“, vystėsi ir kūrė tarsi kosminius vaizdinius su efektingais pasikartojančių skambių natų skambesiais, prie jų prisijungiančiais kitokiais elementais, kas beveik 10 – ties minučių eigoje išsiliejo į galingą, viską triuškinančią kulminaciją, paremtą ryžtingais bosais. Efektingas, įdomus ir vaizdingas kūrinys, kurį A . Žlabys pateikė ryškiai, pasitelkęs puikiai išvystytą virtuoziškumą, temperamentą, kūrybinę galią.

Publikai aktyviai prašant bisų, Andrius Žlabys pateikė du J. S. Bacho populiarius kūrinius – Vargonų choralinį preliudą f – moll, kuris nuskambėjo labai ramiai, tyliai, su vos girdimais bosais ir labai trapiai, meditatyviai Sarabandą iš Prancūziškos siuitos c – moll.

Nekantriai lauksime ne tik naujų A . Žlabio koncertų, bet ir gimusių jo paties įspūdingų kūrinių.

ALDONA  ELEONORA  RADVILAITĖ