Dalinamės Laimos Slepkovaitės įspūdžiais iš pianisto Nitai Hershkovitsas rečitalio Paliesiaus dvare!
„Į Paliesiaus sceną N. Hershkovitsas įžengė dairydamasis ir tarsi mėgindamas pro kaukes įžiūrėti, kokia mes publika, ko tikimės ir kaip tinkamiausia būtų į mus kreiptis. Kurį laiką prieš tai sugerdamas dvarą supančios auksuojančios žalumos alsavimą, kilnų istorinių statinių paprastumą ir juos papildančių šiuolaikinio dizaino interjerų prabangų, praeičiai pagarbų toną, jis laukė publikos akių, žvelgiančių į jį virš kaukių, kaip paskutinio dėmens, lemiančio tai, kokia muzika skambės.“
„Pianisto plaštakos pakilo virš klaviatūros ir nenusileido. Jos nerūpestingai pleveno virš jos, tarsi netyčia užgaudamos klavišus – minkštai, subtiliai, beveik pašnibždomis.“
„Muzika tekėjo toliau – tyliai ir paprastai, nereikalaudama sau dėmesio, bet jį prikaustydama. Dviejų bisų mandagiai paprašė publika, jie buvo maloniai ir su džiaugsmu dovanoti. Buvo aišku, kas slypėjo po kaukėmis. Buvo aišku, kas stovi scenoje. Visa tai tikra.“
Skaityti: 7md.lt
