Pagrindinis > Koncertų refleksijos > 7md.lt: Simone Kermes dainavo Paliesiaus dvare

7md.lt: Simone Kermes dainavo Paliesiaus dvare

Įspūdžiai iš koncerto

Šaltinis: 7md.lt

Rugsėjo 7-ąją pirmą kartą nuvykau į Paliesiaus dvarą, kuris garsėja daugeliu labai gražių ir svarbių dalykų, tarp jų ir „Pasagos“ salės akustika. Įspūdį padarė gražios vietos, fontanas su suomio Jari Männistö skulptūra „Kapibara“, puikiai atstatyti rūmų mūrai, skani duona ir bandelės, gera kava, charizmatiškas šeimininkas ir dar daug kas. Taigi, toje ypatingos akustikos salėje net du koncertus savaitgalį surengė garsi pasaulyje baroko muzikos atlikėja, dainininkė iš Vokietijos Simone Kermes. Lietuvoje publika tikrai ne kasdien lepinama gerais baroko muzikos šedevrų atlikimais, nors esame girdėję ir išskirtinių šios muzikos koncertų. Su S. Kermes Paliesiuje grojo, manau, labai įdomus ir profesionalus kolektyvas iš Italijos „Amici Veneziani“: Giuseppe Mule (violončelė), Luca Stevenato (kontrabosas), Gianluca Geremia (teorba, viena iš liutnės atmainų), Raffaele Tiseo (smuikas, ansamblio vadovas).

S. Kermes dainavimo paslapčių mokėsi iš vienos geriausių dainavimo pedagogių Helgos Forner, tačiau, kaip pati teigia, ilgainiui suprato turinti ieškoti autentiškumo. Dabar ji daugiausia dainuoja baroko ir ankstyvosios klasikos muziką, sakydama, kad barokas – tai tuometinė popmuzika. Todėl nė kiek nesistebiu, kad pusę jos programos sudarė XX a. vidurio lengvojo žanro dainos.

S. Kermes koncertavo daugelyje svarbių teatrų ir koncertų salių, tarptautiniuose festivaliuose, dainavo su žymiausiais orkestrais, tokiais kaip „Gewandhaus“, Prahos simfoninis, Venecijos baroko, Madrido klasikinis, Drezdeno „Staatskapelle“, „Orchestre regionale Toscana“, „Complesso Barocco“ ar „Fiandre“. Dalyvavo daugybėje Georgo Friedricho Händelio, Wolfgango Amadeus Mozarto ir kitų autorių operų. Šiandien dainininkė savo gyvenimo neįsivaizduoja be baroko muzikos. Prieš beveik penkerius metus, rašydamas apie orkestro „B’Rock“ koncertą, pasidžiaugiau, kad kolektyvas rado raktą į senąją muziką, kurią ne visada ir ne visi muzikantai taip arba panašiai atlieka. Simonės raktas dar kitoks. Jis paraleliai atrakina kelių amžių, įvairių stilistikų muzikos duris. Koncerto klausytojas dedasi žinąs, kaip reikia atlikti vieno ar kito amžiaus, stiliaus, žanro muziką, o atlikėjas, laužantis įprastą stereotipą, smarkiai rizikuoja būti nesuprastas publikos. Tam reikia daug drąsos ir pasitikėjimo, užtikrintumo, kad elgiesi teisingai. Ši vokalistė visa tai tikrai turi.

Koncerto Paliesiuje pirmoje dalyje skambėjo įdomiai ir originaliai atliekami baroko autorių Tarquinio Merulos, Henry Purcello, Claudio Monteverdi, Nicolos Matteis, Giovanni Battista Pergolesi, Antonio Vivaldi kūriniai. Galbūt vienu kitu momentu dėl intonacijos kilo abejonių, tačiau interpretacija, emociniai sprendimai ir įvairios atlikimo subtilybės buvo tikrai be priekaištų. Nežinia kaip muzika būtų skambėjusi be puikiųjų italų „Amici Veneziani“. Šio kolektyvo indėlis į koncertą grandiozinis. Negaliu nepaminėti ypač profesionalių smuikininko ir teorbininko, kurių technika ir tembras įvairaus pobūdžio kūriniuose buvo pritrenkiantys. Pirmoje, barokinėje, koncerto dalyje man labiausiai patiko instrumentiniai kūriniai ir dainos, atliekamos tik su teorba, jie ypač gražiai atskleidė tos epochos muzikos lyrikos spalvas. S. Kermes balsas sušvelnėjo, tapo minkštesnis ir lyriškesnis.

 

Patys geriausi kolektyvo bruožai atsiskleidė antroje koncerto dalyje, kai buvo atliekama XX a. vidurio lengvoji muzika. Man labai patiko savitai interpretuota Erico Satie instrumentinė pjesė „Gnossienne 1“, kuri suskambo kitaip nei dažniausiai yra grojama. Senosios muzikos atlikimui skirta ansamblio sudėtis labai tiko ir šios, naujesnės, muzikos skambėjimui. Gražiai suskambo Philippe’o Sarde’o, Kurto Weillo, Friedricho Hollaenderio, Jacques’o Brelio ir Cesare’s Andrea Bixio dainos. Gal tik labai populiarią dainą, kurią kadaise dainavo J. Brelis, norėjosi girdėti atliekamą įprasta prancūzų, o ne vokiečių kalba. Gal tai būtų nuskambėję autentiškiau. Bisams atlikėja pasirinko efektingus baroko muzikos pavyzdžius – negirdėtą garsiojo kastrato Farinelli brolio Riccardo Broschi kompoziciją ir garsiąją Händelio operos „Rinaldo“ ariją „Lascia ch’io pianga“, kurią solistė padainavo itin lėtai, pabrėždama lyriškąją savo balso pusę.

 

Antroje koncerto dalyje dainininkė lyg naujai atsivėrė, parodė ir savo operetinės ar net roko muzikos atlikimo galimybes, labai emocionaliai ir išraiškingai judėjo, beveik šoko. Net pagalvojau, kad ši stilistika yra tikroji didžiosios scenos žvaigždės muzika, jos išraiškos ir balso erdvės vieta. Ji padėjo atskleisti ir skirtingų laikotarpių muzikos žanrų estetikos bei meninės raiškos panašumus.

 

Koncertas nebuvo ilgas, neapkrovė klausytojų sudėtinga muzika, leido maloniai pasinerti į, atrodo, sunkiai gretinamų epochų garsus.