Rudens skambesiai Paliesiuje
Aldona Eleonora Radvilaitė
Šaltinis: 7md.lt
Kam teko patirti palaimą lankytis harmoningai išpuoselėtame Paliesiaus dvare ir tylioje, miško apgaubtoje, tik paukščių čiulbesio trikdomoje puikios akustikos „Pasagos“ koncertų salėje, būtinai seka čia rengiamų koncertų tvarkaraščius ir vėl čia traukia net iš nutolusių nuo Paliesiaus (Mielagėnų seniūnijos Ignalinos rajone) miestų, o kartais ir užsienio. Žinia, čia galima ne tik mėgautis muzika, bet ir gydytis pas patyrusius medikus, valgyti jaukiame restorane pagamintus gurmaniškus patiekalus iš netoliese įsikūrusių ekologinių ūkių produktų, užsisakyti jaukias patalpas šeimos šventėms. Sykį čia koncertavę žymūs atlikėjai, dėl įtemptų gastrolių tvarkaraščių sunkiai randantys galimybių atvykti į Lietuvą, dažnai vėl atvažiuoja daryti garso įrašų ir surengia pasirodymus nuolatiniams atidiems klausytojams. Nedidelėje „Pasagos“ salėje retai telpa visi norintieji, bilietai išperkami žaibiškai. Laimei, kartais scenos žvaigždės sutinka padovanoti žmonėms dar ir antrą koncertą. Taip nutiko ir spalio 5–6 dienomis. Nuostabus portugalų kilmės prancūzų pianistas ir pedagogas Jeanas-Marcas Luisada surengė du rečitalius. Labai gaila, kad man nepavyko girdėti šio įstabaus, „Dievo pabučiuoto“ pianisto traktuojamų kūrinių pirmame koncerte, kur jis pirmoje dalyje atliko penkis Fryderyko Chopino Noktiurnus, po tris Claude’o Debussy preliudus iš „Paveikslų“ pirmojo ir antrojo sąsiuvinių. Sako, to vakaro klausytojai žavėjosi ne tik išskirtinėmis šių kūrinių interpretacijomis, bet ir po koncerto, po skanios vakarienės, negalėjo atsistebėti įdomiu J.-M. Luisados pasakojimu apie savo gyvenimą ir jo pamėgto filmo „Šerburo lietsargiai“ peržiūra.
Spalio 6-osios popietę J.-M. Luisada kiek pakeitė pirmos koncerto dalies programą, neatsisakė tik po pertraukėlės abi dienas neįtikėtinai tobulai traktuotos Franzo Schuberto Sonatos B-dur (D. 960). Girdėjome visiškai skirtingai interpretuojamus Ferenco Liszto ir Chopino kūrinius. Sunku dalytis šios asmenybės, nuolat akinančia šypsena bendraujančios su žmonėmis ir magiškai skleidžiančios muzikos grožį ir prasmę, poveikiu. Mirtina tyla salėje ir tik besiliejantys nuostabaus grožio, spalvingi ir įtaigūs fortepijono garsai atima žadą.
J.-M. Luisada savo pasirodymą pradėjo keturiais filosofiniais, niūriais, tamsių tembrų vėlyvaisiais Liszto kūriniais. Juvelyriškai nuspalvinti buvo „Pilki debesys“, kurie tarsi perteikė už juodo puikaus „Steinway“ fortepijono pro stiklines duris atsiveriantį migloje skendintį pievų vaizdą. Įspūdingai nuskambėjo ilga, išplėtota pjesė „Niūri žvaigždė“. Žemi tonai, ryžtinga ir sodri muzikos tėkmė, įtempta, tarsi iššūkis pirmoji išplėtota kulminacija, atsitraukimas ir emocionali, maksimaliai įtaigi antroji kulminacija… Gilus, filosofinis būties apmąstymas.
Pjesė „Gedulo gondola“ pratęsė dramatiškų vaizdinių spektrą. Vėl skambėjo žemi registrai, grėsminga, tamsi Richardo Wagnerio atminimui skirtos Liszto „R.W.-Venecijos“ traktuotė.
Gal ir keistas atsitiktinumas, bet kai šis unikalus atlikėjas pradėjo švelniai ir šiltai skambinti šviesią Chopino muziką, netikėtai lauke ryškiai sužibo saulė ir pianistas (taip pat buvęs jo mokinys Paryžiuje bei Paliesiuje rengiamų koncertų meno vadovas pianistas Viktoras Paukštelis, vartantis atmintinai atliekamų kūrinių natas) atrodė tarsi šešėliai.
Subtiliai, nostalgiškai skambėjo du Chopino Noktiurnai H-dur, op. 62 Nr. 1, ir Des-dur, op. 27 Nr. 2. Preciziški, rafinuoti smulkių natų pasažai, nuoširdžios frazės, jų grožis kėlė šiurpulius. Pirmą koncerto dalį J.-M. Luisada užbaigė tobula, išbaigta ir įtaigia Polonezo-fantazijos, op. 61, traktuote. Tik didelis meistras sugeba maksimaliai sutelkti publikos dėmesį į šį išplėtotą, solidų kūrinį.
Kaip buvo galima tikėtis, Schuberto Sonata B-dur, apie kurią sakoma, kad tai dieviško ilgumo opusas, ne tik neprailgo, bet norėjosi, kad nesibaigtų ši įvairiai ir nuostabiai traktuojama muzikos tėkmė. Po koncerto džiaugsmingai besišypsančiam atlikėjui išsakius susižavėjimą jo ypatingu talentu ir pabrėžus, kad ypač pritrenkė Schuberto Sonatos traktuotė, J.-M. Luisada pripažino, kad šis kompozitorius jam yra ypatingas.
Smagu buvo stebėti, kaip šis menininkas dėkoja klausytojams: pirmiausiai žemai nusilenkia natų lapų vartytojui, po to, žvaliai pasitempęs, – publikai. Šiai siautėjant katutėmis ir šūksniais, pianistas subtiliai, labai paprastai ir mielai paskambino dvi pjeses: Wolfgango Amadeus Mozarto vėlyvą kūrinėlį „Stiklo harmonija“ ir Edwardo Elgaro „Sveika, meile“. Po koncerto džiūgaujantys nuo įspūdžių klausytojai pasivaišino taure puikaus vyno ir dar ilgokai vaikščiojo įvairiomis spalvomis žėrinčių rudeninių lapų nubertais takais. Norintieji skaniai pavakarieniauti mėgavosi gurmaniškais patiekalais, aptardami girdėtą muziką.
