7md.LT: Muzikiniai Andriaus Žlabio namai Paliesiuje

Pianisto rečitalio įspūdžiai

Laimutė Ligeikaitė

Šaltinis: 7md.lt

Neabejotinai viena svarbiausių koncertinių scenų Lietuvoje jau tampa Paliesiaus dvaras. Birželio 29-osios popietę į koncertą jis pritraukė daugybę klausytojų, tarp kurių buvo ir kultūros ministras. Nenuostabu, juk čia ir vėl rečitalį surengė šios unikalios akustikos salės „krikštatėvis“, JAV gyvenantis žymus pianistas, „Grammy“ nominantas Andrius Žlabys. Tai jis paskatino dvaro šeimininką dr. Julių Ptašeką čia pradėti koncertinę veiklą, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir nepaprastą restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas taip pat prisidėjo prie to, kad „Pasagos“ salėje pernai suskambo naujas koncertinis „Steinway & Sons“ fortepijonas, pasižymintis puikiomis tembrinėmis savybėmis. Paliesiuje A. Žlabys koncertuoja nuolat, ko gero, tik čia jį galima išgirsti kur kas dažniau nei didžiosiose mūsų scenose.

Nekalbant apie tai, jog pianistas yra grojęs su daugybe garsių pasaulio simfoninių orkestrų (Niujorko filharmonijos, Bostono, Klivlando, Roterdamo, Buenos Airių ir kitais), mūsų publika jį dažniau išgirsta taip pat skambinantį opusus fortepijonui ir orkestrui: pernai Nacionalinėje filharmonijoje klausėmės A. Žlabio ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atliekamo Esa-Pekkos Saloneno Koncerto fortepijonui ir orkestrui, su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pianistas atliko Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodiją Paganini tema“, o šiemet pagrindiniu Vilniaus festivalio akcentu tapo A. Žlabio paskambinti du Wolfgango Amadeus Mozarto koncertai fortepijonui su Bazelio kameriniu orkestru. Tačiau kasmetiniais (o ir dažnesniais) pianisto rečitaliais gali pasigirti tik Paliesiaus dvaras, atrodo, tapęs jaukiais muzikiniais jo namais.

Šis A. Žlabio rečitalis vėlgi buvo išskirtinis. Paprastai pateikiantis vieno autoriaus programas – dažniausiai nuostabiai interpretuojamą Johanną Sebastianą Bachą, – šįkart A. Žlabys atskleidė įvairiausias savo puses. Koncertą pradėjo, žinoma, nuo Bacho. Asmeniškas, šiltas, bet kartu ir didingas Partitos Nr. 6 e-moll (BWV 830) skambėjimas vėl neleido nuvyti minties, jog pianistas tikrai pelnytai vadinamas bene ryškiausiu Bacho interpretuotoju.

Pastaraisiais metais daugelis iškilių muzikų į savo programas bei įrašus įtraukia neseniai „atrastą“ savitą autorių – Mieczysławą Weinbergą (1919–1996). Antai šiemet pasaulinė garso įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“ išleido Weinbergo kompaktinę plokštelę, kurią įrašė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, smuikininkas Gidonas Kremeris, Birmingamo miesto simfoninis orkestras ir „Kremerata Baltica“. Žydų kilmės lenkų kompozitorius Weinbergas iš Varšuvos persikėlė gyventi į Minską, nuo nacių persekiojimo pabėgo į Taškentą. Visi kompozitoriaus artimieji žuvo. Dmitrijaus Šostakovičiaus pastangomis vėliau jis apsigyveno Maskvoje, kūrė įvairių žanrų muziką, taip pat ir kino filmams. Nenuostabu, jog Weinbergo kūryboje labai jaučiama Šostakovičiaus įtaka, muzika vaizdinga, emocionali.

Kiekvieną koncerto kūrinį išsamiai pristatęs A. Žlabys paminėjo ir Weinbergo jaunėlės sesutės tragišką likimą, kai ji, bėgusi kartu su broliu nuo karo, vis dėlto sugrįžo namo ir kompozitorius daugiau jos nebematė. Tad pjesių ciklą „Vaikiškas sąsiuvinis“, op. 16, atlikėjas nuspalvino net tik šviesiomis ir žaismingomis spalvomis, bet ir liūdesio, nostalgijos gaida. Būdamas neoklasikinio mąstymo kūrėju, Weinbergas ciklo dalims nedavė jokių pavadinimų (tik tempo nuorodas), o tai suteikia galimybių ir atlikėjui, ir klausytojams susikurti savus vaizdinius. A. Žlabio interpretacija buvo itin jautri, lyg „permatoma“, pianistas subtiliai išryškino žaismingus žydų liaudies melodijų atgarsius, dinaminius, žanrinius pjesių kontrastus. Kita vertus, plati ciklo interpretacinė erdvė, matyt, leidžia jį traktuoti kaskart kitaip, atrasti ir daugiau raiškių, charakteringų akcentų.

Po pertraukos Paliesiuje karaliavo romantika. Prisipažinsiu, retai girdžiu A. Žlabį skambinant šios epochos muziką. Pianisto atliktos Johanneso Brahmso Šešios pjesės („6 Klavierstücke“, op. 118) tiesiog sužavėjo! Tai vienas vėlyviausių ir paskutinių Brahmso kūrinių fortepijonui, pasižyminčių sudėtinga faktūra, persmelktas gyvenimo ir likimo apmąstymų. Pianistas nuspalvino miniatiūras labai subtiliais ir jautriais potėpiais, ypač paskutinėse pasijautė ir nostalgiškas, tarsi amžinybėn žvelgiantis žvilgsnis.

Programos pabaigoje A. Žlabys atliko gerai žinomą Fryderyko Chopino Scherzo Nr. 1, op. 20. Šį opusą jaunas kompozitorius kūrė išvykęs iš Lenkijos, galvodamas apie 1831-ųjų sukilimą. Tokio vulkaniško kraštinių dalių tempo nesitikėjau! Pasažai praskriejo lyg vėjas. Užtat vidurinė dalis tapo itin ryškiu kontrastu. Chopino čia panaudota lenkų kalėdinė giesmė suskambo nepaprastai jautriai, išdainuota tuo visuomet žavinčiu, lyg rasos lašelis spindinčiu A. Žlabio piano…

Šiltais aplodismentais dėkodama pianistui už įvairiapusišką rečitalį, publika dar sulaukė dviejų bisų. A. Žlabys pasirinko sau artimą jaukią, skaidrią, subtilią muziką: Alfredo Schnittke’s fortepijoninio kvinteto fragmentą, primenantį skaidrų Arvo Pärto tintinnabuli („varpelių“) skambesį, bei paprastą, melodingą Giyos Kancheli pjesę.