Dalinamės Jonės Punytės-Svigarienės (7MD) įspūdžiais iš ispanų pianisto Martín García García rečitalio Paliesiaus dvare!
Šaltinis: 7MD.LT
Pastarosios savaitės Lietuvoje ypač turtingos užsienio pianistų koncertų. Rodos, ką tik žavėjomės šarmingu Roger Muraro skambinimu, įspūdingu Kevino Kennerio pasirodymu, o lapkričio 26-ąją Paliesiaus dvare sužibo Martíno García García žvaigždė. Pirmąsyk Lietuvoje koncertavęs 26-erių ispanų pianistas savo biografijoje jau turi nemažai tarptautinių konkursų laurų, kurių svarbiausius susižėrė praėjusiais, 2021 metais: tai I premija Klivlando tarptautiniame pianistų konkurse bei du apdovanojimai XVIII tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse, kur buvo įvertintas III premija ir prizu už geriausią koncerto su orkestru atlikimą.
Anonsuota koncerto programa stulbino apimtimi: Chopino Mazurkos, op. 33, Barkarolė Fis-dur, op. 60, keturi Preliudai (Nr. 13 Fis-dur, Nr. 3 G-dur, Nr. 2 a-moll, Nr. 14 es-moll), op. 28, ir Sonata b-moll, op. 35. Vien išvardintai programai atlikti reikalingas rimtas profesinis, psichologinis ir fizinis pasirengimas. Antrai koncerto daliai atlikėjas parengė Sergejaus Rachmaninovo du Muzikinius momentus (Nr. 3 h-moll, Nr. 2 es-moll), op. 16, ir Sonatą Nr. 1 d-moll, op. 28.
Pristatydamas solistą, Paliesiaus dvaro meno vadovas Viktoras Paukštelis pabrėžė ypatingą šio atlikėjo savybę – interpretacijų jaunatviškumą. Nesileidžiant į polemiką dėl jaunatviškumo kaip vertybės bei brandos (ne)tapatumo atlikėjo nuovargiui, pirmieji Chopino kūriniai (Mazurkos ir Barkarolė) po García García pirštais išties tryško gaiviu ir jaunatvišku gyvenimo džiaugsmu. Laisvai traktuojant ciklo chronologiją sukomponuoti preliudai, nepaisant trapios žanro prigimties, nepastebimai sutirštino dramaturginę koncerto liniją ir virto savotiška introdukcija, ruošiančia pirmos koncerto dalies kulminaciją – žymiąją Chopino antrąją Sonatą b-moll. Čia pianistas atskleidė savo meninę brandą, demonstruodamas apmąstytą ir išjaustą skambinimą.
Pasirinkta programa itin virtuoziška, tačiau tai ne varžė, o kaip tik pabrėžė jo muzikavimo laisvę ir pasitikėjimą savo jėgomis. García García temperamentas ir įsitraukimas į atliekamą muziką maksimaliai išryškino dramatinius epizodus, o lyrinius, subtilius Chopino išsisakymus pianistas perteikė puikiai valdomu įvairių atspalvių piano. Beje, visas intymiausias, trapiausias Chopino melodijas lydėjo neryškus, bet vis dėlto neišvengiamai girdimas pianisto niūniavimas. Panašiai kadaise muzikuodamas melodijai balsu pritardavo Glennas Gouldas. Šiuo aspektu pamaniau, kad didelės koncertinės salės erdvėje, dėl atstumo, šis efektas būtų (beveik) nepastebimas. O štai Paliesiaus „Pasagoje“, sėdint netoli atlikėjo, aplankė mintis, kad mieliau gėrėčiausi angeliško tyrumo Chopino melodijomis be pritariamojo vokalinio fono.
Nepaisant šio savotiškumo, García García skambinimas padarė puikų įspūdį. Keturios Sonatos dalys buvo atliktos meistriškai ir įtaigiai. Dėmesį patraukė Sonatos finalo interpretacija. Trumputė Presto dalis, muzikos tyrėjams ir pianistams neretai kelianti klausimų dėl formos, faktūros, apimties bei prasmės ciklo kontekste, interpretuojama García García suskambo filosofiškai, pianistas sukūrė paradoksalų po pirštais kunkuliuojančios faktūros „lėtumo“ įspūdį, kuris apibendrino visą ciklą tarsi savotiškas post scriptum.
Vykstantieji pasiklausyti Chopino konkurso laureato, natūralu, tikisi išgirsti ne vieną puikiai atliekamą šio kompozitoriaus kūrinį. Vis dėlto daugiau mano asmeninių simpatijų pelnė García García atliekama Rachmaninovo muzika. Susidarė įspūdis, kad būtent šio kompozitoriaus kūryba itin tinka tikrajai pianisto tapatybei išreikšti. García García garso raiška, jos intensyvumas bei drąsus pedalizavimas nuostabiai tiko ir įtikinamai perteikė Rachmaninovo muzikos kalbos sodrumą, dramatiškumą, faktūros tirštumą bei dinamikos apimtis.
Rachmaninovo trečiasis Muzikinis momentas h-moll tęsė Chopino Sonatos gedulingo maršo tematiką, o antrasis es-moll sukūrė aliuziją į virtuozinius Chopino etiudus, išduodamas vykusią pianisto strategiją tonaciškai ir idėjiškai pateikti koncerto programos kūrinius klausytojams kaip bendrą, vientisą patirtį. Pirmoji Rachmaninovo sonata pagrįstai vainikavo viso koncerto programą. Šis kūrinys, įkvėptas Goethe’s „Fausto“, išplėtotame finale slepia mirties (Mefistofelio) simbolį – Dies irae intonacijas, darkart primindamas anksčiau skambėjusį Chopino Marche funèbre.
Intelektualią, iki smulkmenų pianisto apgalvotą koncerto programos koncepciją paryškino du bisai: bendra tonacija su paskutiniu koncerto kūriniu susijęs Rachmaninovo Etiudas-paveikslas Nr. 8 d-moll, op. 39, bei į žaismingą, trapų virtuozinių Chopino pasažų pasaulį klausytojus grąžinęs Valsas Nr. 3 F-dur, op. 34.
Martínas García García – neabejotinai aukščiausios klasės „konkursinis“ pianistas, žavintis puikia grojimo technika, ištverme, emocingu ir kartu intelektualiu skambinimu, savo interpretacijomis gebantis derinti jaunatvišką įkarštį ir valingą brandžios minties įtaigą. Nėra abejonės, kad kitą sykį apsilankęs Lietuvoje šis pianistas puikuosis naujais konkursų laurais. Palinkėkime jam ištvermės siekiant viršukalnių pasaulio pianistų olimpe.